Kampelis sielai

Kampelis sielai

Aš kadais šventai tikėjau meile,

Aš buvau tikėjimo kvailys,

tumblr_njmnnqppws1rywysso1_500

Rast norėjau tokią pačią kvailę.

Aš kadais šventai tikėjau meilę:

Pasaką nežemišką ir dailią…

Jos pažeisti niekas neišdrįs.
Aš kadais šventai tikėjau meile –

Aš buvau tikėjimo kvailys.

                      Vytautas Mačernis

tumblr_nqrgmpe6jv1rru3rpo1_1280

 Jeigu būtum svajotojas, kaip išnyktum? Dangstytumeisi debesimis, skylėtomis vilčių išnarom, klaidžiotum nematomais miškais ar jūromis, sektum paskui besivaidenančius žmones, įvykius, apsigyventum savo sukurtuose pasauliuose, rožinėse planetose, ir tyliai tyliai tūnotum ten tol, kol viskas susilietų, kol sunyktų ribos, kol nebeatskirtum sapnų nuo realybės.

Jei būtum vienas, kokias balas taškytum? Bręstančio liūdesio, švelnios laimės, vienumos poilsio, ramybės. O gal jose lėtai skęstum. Tol, kol kažkas ištiestų spalvotus batus. Arba skėtį. Arba patys į tą balą įkristų.

Ir jei būtum ieškotojas, kieno pėdomis sektum? Išaukštintų ir apvainikuotų autoritetų, kurie apima tiek dangaus žvaigždes, tiek ant sūpynių pašonėj amžinai nenukristi bandančius žmones. Jie nieko kito neveikia, kaip tik mėto įkvėpimus ir mažyčius tikėjimus, perriša kaspinu sparnus ir liepia pakilti tada, kai bus laikas. Svarbiausia – nepražiopsoti.

Jeigu būtum žmogus, kuo virstum? Savo nepakeliamais tikslais, atimančiais orą ir suteikiančiais kvėpavimą. Savo gyvenimais ir jų graudžiom smulkmenom, kiekvieną dieną aršiai besibaladojančiomis į širdies sienas. Savo dienomis ir naktimis, negailestingai užimančiomis visą paros laiką, visą smulkiam smėlio laikrody telpantį laiką. Virstum tuo, ką turi. Ir kas laikina.

Ir jei būtum. Ar būtum?

Rugilė Miškinytė

Processed with VSCO with a6 preset

Žmonija pernelyg rimtai į save žiūri. Tai prigimta pasaulio nuodėmė. Jei urvinis žmogus būtų mokėjęs juoktis, pasaulio istorija būtų kitaip susiklosčiusi. – O. Wilde

tumblr_nlbctyJyCb1t5n6wto1_500

 

tiesiog pamažu netekti

įsivaizdavimų apie save

tiesiog pamažu netekti

įsivaizdavimų apie kitus

Tiesiog pamažu netekti

tada pulti į neviltį bliauti daužytis eiti iš

proto paklaikti bjaurėtis užsiimti savinaika

o paskui pamažu aprimti

o paskui jau staiga pamilti:

dieve, taigi šitaip yra

už ką mylėt mus visus

G. Grajauskas

 

Po storu sluoksniu pelenų.

00cccda1-123b-4b8a-8402-2e5ee6c5fe57

Po vakaru žvaigždėtu.

Po laisvės troškimu.

Po lietumi.

Po džiugesiu giliai širdy paslėptu.

Tarp smilgų, siekiančių dangaus,

Tarp debesų paskendusių tyloj.

Tarp sienų pastatytų nežinioj.

Tarp liūdesio beribių pievų.

Virš saulės nerastos ramybės.

Virs vėjo skambesio paklydusio sniege.

Virs bangų šlamesio.

Virš vakaro rudens saulėto.

Virš nebylios nakties.

Aš suradau paklydusį save.

Kotryna Makackaitė

tumblr_nm6uszadda1tjzcffo1_500

Anksti ryte, sėdint kokiam apgriuvusiam balkone, vos prisimerkus galima spoksot į tolį ir, išlaikius mandagią pauzę, tyliai pareikšt, kad žmonės kartais užsidengia akis. Patys su delnais paslepia jas giliai giliai po rankų užtvarom, lieka tik vėjo neperpučiami tarpai tarp pirštų. Arba aplinkiniai prišoka iš už nugaros, uždengia jas ir pasilenkę prie ausies sušnabžda: spėk, kas.

Bet kartais žmonės tiesiog užsimerkia. Tada savaime kyla klausimas, ko jie nenori matyt? Arba… Ką matyt nori? Gal tiesiog pavargsta, nes akių vokai ne popieriniai, priešingai nei tie, į kuriuos dedam laiškus ir lėtai prispausdami rūpestingai užklijuojam. Akių vokai sveria daugiau. Kartais atrodo, kad jie perima visą vargšišką gyvenimo svorį ir jį laiko savo viduj. Todėl suprantama, kad kartais norisi į jį nežiūrėti. Nes juk jei nematai, tai gali apgaudinėt save, kad to apskritai nėra.

Tokiais momentais iškyla būtinybė surasti žmogų, kuris tas akis atidengtų. Atsargiai, bet reikalaujamai. Paverstų pasaulį tokiu, į kokį žvelgiant nesinorėtų užsimerkti. Visai nesinorėtų. Nesinorėtų net mirksėti. Nesinorėtų žiūrėt į savo delnų sienas. O jei ir reikėtų, tai nebent nuo naujus sparnus įsigijusios ramybės. Arba miegant, kai mėnulis lėtai siūbuojasi debesų dulkėse. Tokie žmonės paverstų pasaulį matomu. Gal net apskritai suteiktų regėjimą.

Tada galėtum stebėt tuos, kurie akių atmerkėjų dar tik ieško. Arba tuos, kurie surado. Ir dabar sėdi įsivaizduojamuose apgriuvusiuose balkonuose ir išplėstomis akim pasakoja apie tai, kaip kiti žmonės jas užsidengia. O jų pašnekovai tik išmintingai linksi, didžiuojasi savo darbu ir žiūri, kaip čia patiems neužsimerkus.

Rugilė Miškinytė

tumblr_mtpnk3fjo31rp4397o1_500

 

Kažkur giliai, giliai

Gal baltuose debesyse.

Gal upėse.

Gal sapnuose.

Bet mes vis tiek

Praeityje palikę.

Gal mums nerūpi.

Gal nemiegame naktim.

Gal sakom,

Jog negrįš.

Gal savo uostą statom.

Gal viskas išsipildys tik tada.

Kai.

Mes tikėsime viskuo,

Ką nakty jūron

Vis pažvelgę akys mato.

Kažkur giliai, giliai

Gal baltuose debesyse.

Gal upėse.

Gal sapnuose.

Bet mes vis tiek

Praeityje palikę.

Gal mums nerūpi.

Gal nemiegame naktim.

Gal sakom,

Jog negrįš.

Gal savo uostą statom.

Gal viskas išsipildys tik tada.

Kai.

Mes tikėsime viskuo,

Ką nakty jūron

Vis pažvelgę akys mato.

Kotryna Makackaitė

tumblr_nqquae3wkh1qzgg0jo2_500

Jeigu kažkas pagaliau suprastų, iš ko susideda rytai, miegas turėtų ką apkabint ir dėl ko išsisklaidyti.
Jeigu kažkas pagaliau suprastų, kad tai tik mėtų arbata nepilnai pripildytam puodely, kad tai tik mažos cukraus dalelės ant stalo paviršiaus, norinčios susitapatint su smėliu, kad tai tik bandymai pasiekti lubas pirštų galais, kad tai tik neišsisklaidęs rūkas už lango arba viduj, kad tai tik sapnų nuotrupos ir bandymai jas sugauti, net jei slysta tarp pirštų greičiau nei vanduo, o gal vis tiek įmanoma jas užšaldyt, kad tai tik apsiblausęs žvelgimas į ateitį su tūkstančiais kablelių, kad tai tik siekis nuplaut kavos randus nuo puodelių sienų, kad tai tik saulės paieškos ir mėnulių šešėliai, kad tai tik šaukštai jogurtuose ir akys debesyse.
Jeigu kažkas pagaliau suprastų, kad kartais rytas ateina, o kartais ateini tu pats.
Jeigu tik kažkas pagaliau suprastų.

Rugilė Miškinytė

tumblr_nvalzujvu41r712ajo1_1280