Kampelis sielai

Kampelis sielai

 

Ledų pardavėjas

vaikštinėčiau snūduriuojančioj žiemoj

apie kurią rašo knygoj ant tavo kelių

ei, dabar vasara, atsipeikėk

nėra vietos sušalusioms rankoms paltų kišenėse

arba viens kito delnuose

nėra vietos pusnims ir nėra vietos man

po tavo blakstienom

 

o galėtume valgyti ledus išsiterlioję rankas ir veidus

lyg maži vaikai

niekaip negalintys surast savo žaidimų aikštelės

ar pastatysi man smėlio pilį, paklausčiau

tik jeigu jos negriausi, atsakytum

ir būtum mes viens kito

karalius ir karalienė

 

bet tu tik dar vienas nepažįstamas

ledų pardavėjas

kvepiantis braškėm ir pusryčiais kalnuose

kodėl man vis atrodo

kad imsi ir ištirpsi

Rugilė Miškinytė

Papasakok man, kaip galima svajot apie pasisveikinimus, labas pirmą kartą, ar bus labas ir antrą. Pasakyk, kad atsisveikinimai įgrisę iki gyvos galvos, teisingai, koks dar iki gyvos galvos, jiems turėtų skirt tik mirties bausmes. Kad nesikankintų, kad nieko niekada tie atsisveikinimai nekankintų.

Papasakok man, kada vakar numirė tas uodas ant palangės. Jis visą dieną nedavė ramybės ir staigiai nutilo, tiesiog dingo, o kaip gaila, klaikiai gaila, kad šitaip nebūna ir su jausmais.

Tu papasakok man, per kiek laiko išnyksta liūties ratilai balose ir kodėl jie primena akių raineles. Jos juk irgi gali pradingti, kai užsimerki, užsimerkia, arba kai išeini. Tikiuosi, kad tik trumpam, tik suskaičiuot man ratilų balose.

Papasakok man, kodėl kartais taip norisi išsikraustyti. Iš namų, iš vienatvės, o gal tiesiog iš proto. Nukabint paveikslus, nepalikt vinių sienose, išsinešt visus daiktus, nerakint net durų ir išeit ryte ieškotis naujo prieglobsčio. Taip dažnai juo gali būti tik tavo delnas kito rankoj.

Tu papasakok man, nes tada taip paprasta,  tada taip nevykusiai lengva. Iš balso tave pamatyti. 

Rugilė Miškinytė

 

 

Prieš auštant
Ėjau basomis kojomis
Ant ledinio asfalto.
Ir žinojau,
Kad viskas
Turi prasmę.

Rinkau trumpus
Vienodo ilgio
Pagaliukus.
Apmąsčiau visus
Įmanomus variantus
Visas tikimybes
Ir galimus jausmus.

Susmaigsčiau savo
Kely.
Kas du žingsnius.
Jei kelionėj suklupčiau,
Jei pavargčiau.
Jei paklysčiau.
Jei neberasčiau.
Bent turėčiau
Į ką atsiremti.

Kažkam jie padėjo
Rasti gyvenimo kelią.
Kažkas atsirėmė.
Kažkas surado.
Kažkas susirinko ir
Tą šaltą rytą užsikūrė
Laužą.

O kai galiausiai

Prireikė man,
Kai visai sušalo kojos
Ir rankos ėmė virpėti.
Viskas, ką mačiau.
Tebuvo plonas ledas.

Ir metro storio sniego
Sluoksnis.

Prieš auštant
Ėjau basomis kojomis
Ant ledinio asfalto.
Ir žinojau, rodos,
Viską,
Išskyrus tai,
Jog
Nėra jokios prasmės.

Kotryna Makackaitė

 

 

Pažįstu žmogų, kuris taip švelniai užsiriša batų raištelius, kad paprasčiausiai negali nesekt jo žingsniais norėdamas sužinoti, kur jis eina.
Pažįstu žmogų, kuris bijo pasaulio taip pat stipriai, kaip ir juo žavisi, ir šitas kontrastas visada tyliai dega jo akyse.

 Aš pažįstu žmogų, kuris įsimyli verkiančius ir kalba apie lietų taip, lyg jis būtų vienetinis, krentantis ant odos tik vieną rudenį per metus.

Pažįstu žmogų, kuris užsimerkia tam, kad stipriau prisimintų akimirkas, ir niekada nepagalvoja, kad tuo metu akimirkos išmoksta mintinai jį patį. Visai kaip mes išmokstam eilėraščius vaikystėj.
Pažįstu žmogų, kuris verda skaniausią mėtų arbatą ir augina gėles vazonuose, retkarčiais išnešdamas jas į savo balkoną. Tik ne ilgam, kad nesušaltų.
Pažįstu žmogų, kuris bent sykį per savaitę paklausia, ar pažiūrėjau į debesis, o debesys, lyg tai žinodami, kiekvieną kartą tampa vis gražesni.
Ir galiausiai, aš dar pažįstu žmogų, kuris kvepia jausmais.
Pažįstu visus šituos žmones ir vis dar laukiu, kada nustosiu vėluot į susitikimus su pačia savimi.

Rugilė Miškinytė

 

Kai nuspręsi, jog nori išeiti,
Pasakyk, kad neliks paslapčių.
Kai išeisi. Sapnuose sugrįžki.
Prirašyk užsimerkęs laiškų.

Kai norėsi tylėt naktimis,
Šaukis vėjo, uždenki ausis
Ir klausykis bangų.
Kai turėsi savęs nepalikti,
Nepamiršk niekada tų eilučių tuščių.

Kai nuspręsi, kad reikia sugrįžti,
Pasakyki. Neliks paslapčių.
Kai išeisi- sapnuose sugrįžki.
Negirdžiu. Negirdžiu. Nejaučiu.

Kotryna Makackaitė

 

 

Į ką panašūs mano delnai, tu vis be sustojimo domiesi, į ką panašūs tie mano delnai, imk, pats pasižiūrėk. Pridėk juos prie savo skruostų, užmerk akis, galėsi jaust, kaip kraujas teka kraujagyslėmis, atrodys, kad tu esi to tekėjimo priežastis. Ir žinai, taip ir bus, gryniausia tiesa, tu valdysi mano delnus ir jie visai man nebepriklausys. Galėsi kilnot mano rankas kaip senas marionetes, galėsi užsidėt mano delnus sau ant veido ir pasislėpti. Delnai priklausys tik nuo tavęs, jie bus sukurti tam, kad tavo pasaulį padengtų mano pirštų atspaudų dulkėm.

Į ką panašūs tavo delnai, vėl klausi, ar jie gali sugaut vėjus? Liepsi išmėginti ir mes bėgsim tuščiais plikais laukais, tada, kai šalta ir aitvarus galima laidyt tik apsirengus paltus, tada, kai storos kojinės kyšo iš batų ir apsiniaukęs dangus atsispindi pavargusių veiduose. Mes gaudysim tuos vėjus, net jei bus visai neaišku, kur jie gali mus nunešti.

Juk tu vis klausi, į ką panašūs mano delnai, ar juos lengva sušildyti? Galiu pridėt juos prie arbatos puodelio ir jie sušils, galiu pridėt juos prie tavo odos ir jie sušils, galiu sukraut juos į tavo megztinio kišenes ir jie sušils, atrodo, kad užtektų tau į juos pažiūrėti, ir tie delnai sušiltų. O kai jie sušyla, ištirpsta visas vidinis sniegas ir sutrūkinėja baimės ledynai. Tada aš noriu šnabždėt visokias nesąmones apie saulėtekius tavo raktikauliuose arba apie tą momentą, kai sutemus užsidega gatvės žibintai. Tada įsivyrauja laisvė, tada niekas nestrigdo žodžių mano gerklėj, tada mano akys nelaksto į visas puses kažko ieškodamos. Tada jos žiūri tiesiai į tave, klausiantį apie mano delnus.

Tai į ką jie panašūs, tie tavo delnai? Vis tiek nepasiduodi, vertiesi per galvą, nors vaikystėj niekada nemokėjai padaryt kūlversčio, tu vis tiek užsispyręs tardai mane bandydamas išgaut atsakymą, o aš prisimerkiu ir pasakoju tau istoriją. Kartą gyveno žmogus, kuris klausinėjo manęs apie delnus, nesuprasdamas, kad nereikia apie juos klausti. Reikia tiesiog įsikibti. Tu man nepritarsi, tu vis tiek sakysi.

Į ką panašūs tie prakeikti delnai, kodėl, kodėl jie apima visą pasaulio plotą, kuriame nori gyventi, aš nežinau, jie niekuo neišskirtiniai, tai tik rankos, nusprendusios kurt susikabinimus, tik tiek, daugiau nieko ypatingo. Juk tai tik delnai, kurie tau primena jausmus.

Rugilė Miškinytė

Bastausi nuotrauka.

Kodėl nutinka taip,
Jog kas vakarą
Vos užgesus šviesoms
Vieniši vienišam kambary
Pradedam repetuoti.

Iš pradžių tyliai kartojamės sau.
Paskui apsimetam, jog taip yra iš tiesų.Šią akimirką.
Galiausiai bandom suprasti, kaip jausimės.
Užsimerkiam vieni. Ir laukiam.

Kodėl atrodo, jog jau žinom,
Kaip bus.
Kaip jausimės, ką sakysim, kaip stipriai apsikabinsim.
Ir kaip paskutinį kart paleisim.
Visam.

Kodėl išmokstam vieni kitus
Kaip abėcėlę.
Ir prikelti vidury nakties
Galim mintinai pasakyti.
Net nežiūrėdami,
Kas ten.

Ir kodėl kai galiausiai
Išgirstame tą keistą raidžių darinį
,, Labanakt”.
Pamirštame visas repeticijas,
Visas pamokas, visas surežisuotas
Savijautas ir apkabinimus.
Tyliai iškvepiame ir apsikabiname
Save. Nusišypsome.
Lyg būtų netikėta.

Ir pradedame naują repeticiją.
Vieniši vienišam kambary.

Kotryna Makackaitė

Tik basos kojos
Ir akimirkos.
Sušalę.
Basos.
Pakankamai tvirtai
Vėl sugrąžina į
Visas neišgyventas
Būsenas,
Kai tu sutingsti.
Virpi.

Tik ne nuo šalčio.

Tik aklos rankos
Ir sekundžių amžinybės,
Kai nieko nejauti.
Kai tik tyla.
Ir tu.
Ir akimirkas
Vėl pradedi
Matuoti tuo,
Ar girdis,
Kaip virpa stipriai
Užmerkti
Vokai.

Kol nebesigirdi nieko.
Tik jaučiu, kad
Saulei tekant
Šąla tavo rankos.

Kotryna Makackaitė