Pagal
Autorius: Saima Banevičiūtė

Rugsėjo 1-oji!🎈

Rugsėjo 1-oji!🎈

Mieli moksleiviai!

Tikimės, jog turėjote nuotykių, iššūkių ir stebuklų pilną vasarą, išpildėte savo planus, troškimus bei pailsėjote. Vos pažvelgę į kalendorių matome, jog beliko kelios rugpjūčio dienos. Tai reiškia, jog Rugsėjo 1-oji diena artėja! Rygiškių Jono gimnazija kviečia į mokslo metų pradžios šventę, kuri vyks rugsėjo 1-ąją dieną 9 val. gimnazijos kieme.

Iki susitikimo!

Interviu su buvusia gimnazijos prezidente Brigita Kavaliauskaite😊

Interviu su buvusia gimnazijos prezidente Brigita Kavaliauskaite😊

RJG komandai labai įdomu sužinoti, kaip ir kas pasikeitė jau gimnaziją palikusių mokinių gyvenime, todėl mėgstame surengti interviu bei pasidalinti atsakymais į klausimus su jumis! Šįkart mūsų viešnia buvusi gimnazijos prezidentė Brigita Kavaliauskaitė. 

Malonaus skaitymo!😉

Kaip pasikeičia gyvenimas pabaigus gimnaziją bei pradėjus studijuoti?

Gerai pagalvojus, gyvenimas pasikeičia tiek daug, jog net galėčiau tai pavadinti antruoju gyvenimu ar bent jau labai atskiru jo etapu. Pokyčiai įvyksta beveik visose srityse, o ypatingai savyje. Pradedi vertinti dalykus, kurių anksčiau nepastebėdavai arba kuriems neteikdavai didelės reikšmės. Pavyzdžiui – namai. Studijų metais į juos sugrįžus pajunti, kokia stiprybė, jaukumas, meilė čia gyvena. Supranti, kokia didelė ir visa palaikanti jėga yra šeima bei kaip pasiilgsti… paprasčiausio mamos maisto 🙂 Rečiau apsilankant namuose pajunti, jog pokalbiai su namiškiais tampa atviresni ir nuoširdesni, lova minkštesnė, laikas įgauna didesnę prasmę. Kalbant apie jį – laiką, pradėjus studijuoti 24 valandos šiek tiek sutrumpėja. Pradedi daugiau planuoti, skaičiuoti, matuoti produktyvumą ir visame kame ieškoti alternatyvų. Kitaip – pradedi branginti laiką ir jį praleisti kuo naudingiau. Taip pat pradėjus studijuoti pajunti savo sprendimų galią, tampi daug atsakingesnis, pats moki už savo klaidas ir bandai iš jų išbristi „sausu kailiu.“ Visai nenuostabu: buitis, kurios anksčiau nepastebėdavome dėl mamos darbščių rankų, užgula tavo pečius. Minusu to nepavadinčiau – greičiau iššūkiu, su kuriuo susidorojus savimi didžiuojiesi ir ruošiesi naujiesiems. Paskutinis dalykas, kurį išskirčiau, yra pati mokymosi sistema. Gimnazijoje gyvename puikiomis sąlygomis, kuomet turime viską, ko mums gali prireikti: visuomet atsakyti pasirengusius mokytojus, vadovėlius, susistemintą informaciją. Universitete viskas kiek skiriasi, tau informacija yra pateikiama, tačiau kelią jos apdorojimui renkiesi pats, pavyzdžiui, ekonomikos dalyke pakankamai populiaru žiūrėti video klipus, kuomet yra aiškinami tam tikri veiksniai ir teorijos. Turi daug daugiau dirbti individualiai, o ir už nesuprastą dalyką kaltinti visuomet gali tiks pats save. Studijos ugdo asmenybę gyvenimui, net jei kartais ne pačiu lengviausiu keliu 🙂

Vis tik ko per dvylika metų išmoko mokytojai? Už ką Jiems iki šiol norėtum padėkoti?

Esu beprotiškai dėkinga kiekvienam per tuos
12 metų sutiktam mokytojui, nes per visą tą laiką jie mane formavo, diegė vertybes, suteikė tiek realias, tiek gyvenimiškas pamokas, skatino, ugdė siekti daugiau, padaryti geriau, bandyti ir nepaliaujamai bandyti dar kartą. Labai didelę reikšmę turi mokytojo tikėjimas tavimi. Tai jusdamas žmogus praranda visus apribojimus, o tuomet nelieka nieko kito kaip kurti stebuklus 🙂 Steve Jobsas yra pasakęs: „Negalite sujungti taškų žvelgdami į ateitį; juos galite sujungti tik pažvelgę atgal. Taigi, turite pasitikėti, kad šie taškai jūsų ateityje kažkaip susijungs. Jūs turite kažkuo pasitikėti – nesvarbu, savo valios stiprybe, likimu, gyvenimu, karma.“ Ir visgi, studijuodama dažnai pažvelgiu atgal ir apmąstydama tuos 12 metų tik dabar suprantu, kaip tie taškai – mano gyvenimo įvykiai ir sprendimai – susijungia, kaip vienas dalykas vedė prie kito, kaip nuo vieno laiptelio žengei link kito. Ir visai nesistebėkite, jei dabartinės jūsų mintys skiriasi nuo pateiktųjų, didieji suvokimai šauna į galvą tik po kurio laiko, dažniausiai labai keistomis aplinkybėmis. Tačiau be jokių abejonių – jie apsilankys 🙂

Mokykloje buvai tikra aktyvistė ir visuomet imdavaisi iniciatyvos. Kokius jausmus tau iki šiol sukelia prisiminimai apie mokyklą?

Mokykla sukelia labai sentimentalius jausmus. Net ir praėjus kuriam laikui vis dar jaučiuosi tos pačios bendruomenės dalimi, vis dar keliai atveda į gimnaziją, čia be galo gera. Net ir besikeičiant mokiniams ar kitoms detalėms, grįždamas į gimnazija pajunti, jog esi namuose, jog esi laukiamas ir, rodos, niekas nepasikeitė – suskambėjus skambučiui vėl keliausi savo reikalais. Gimnazijoje galėjau būti savimi, galėjau kurti ir įgyvendinti savo idėjas, viskas vyko taip nuoširdžiai ir buvo daroma su tokia didele meile, jog kartais tam tikrų procesų net neįsivaizduodavau jau vykstančių kitaip. Labai tikėjau gimnazija ir visu tuo, kas čia vyko, prie ko turėjau galimybę prisidėti. Stengiausi kuo daugiau pasiimti, kartu bandydama duoti visa tai, ką sugebėjau. Visuomet maniau, jog esame pajėgus, stiprūs ir galintys viską – ne kartą gimnazija tai ir įrodė. Kiekvienas mokinys ir mokytojas turėtų nepamiršti, jog gimnazija yra JŪSŲ atspindys, tai, kokią ją kuriate, tokioje bendruomenėje ir gyvenate. Ir iki pokyčio kartais užtenka patikėti mokiniu, suteikti jam šansą, leisti bandyti, leisti pasitaisyti, leisti įgyvendinti kilusias idėjas, o svarbiausia – laikyti jį žmogumi bei atitinkamai su juo elgtis. Juk tai yra taip paprasta, o žvelgiant į universitetą, kuriame į kiekvieną iš mūsų kreipiamasi Jūs, pagarba ugdo pagarbą, elgesys ugdo atoveiksmį 🙂

Žinome, jog kiekvienam studentui kaip niekad reikalingas poilsis. Ką dažniausiai veiki ir kur lankaisi, kai nori atsipalaiduoti nuo studijų?

Savo gyvenime neišskirčiau poilsio kaip atskiros grandies. Kartais tu gali ilsėtis darbuodamasis su bičiuliais prie tau patinkančių idėjų, kai darai tai, ką labai, labai myli ir nuo ko akys labiau žibėti pradeda, tai ir tampa tavo maloniausiu poilsiu, kuris kartais to ir neprimena. Žinoma, pasibaigus egzaminams kaip ir daugelis visuomet pasidarau 100 punktų turintį sąrašą, jog ir tą pradėsiu, ir ten nueisiu, ir to imsiuosi. Žinoma, ne visus dalykus įgyvendinti pavyksta, tačiau kartais tą sąrašą sudaro paprasti norai kaip gerai išsimiegoti, pažiūrėti filmą, pasidžiaugti metų laiko teikiamais malonumais (čiuožinėjimas bei slidinėjimas šiuo atveju), skirti dėmesio patiems brangiausiems žmonėms, pagaminti pietus šeimai, paskaityti savo pasirinktą knygą, išeiti į gamtą, kurį laiką pabūti vienai, keliauti, formuoti sveikus įpročius, daug šokti, užpildyti ne vieną dienoraščio lapelį savo mintimis, susitikti su senais matytais bičiuliai ir… taip džiaugtis gyvenimu 🙂 toks yra mano poilsis!

Kaip manai, kas žmogui labiausiai padeda atrasti save bei pažinti pasaulį?

Žmogus gali atrasti save bandydamas suprasti ir atrasti kitus, bendraudamas su aplink supančiais žmonėmis. Atrandi save atsiradęs tarp neįprastų ir sau nebūdingų sąlygų. Ypatingai gali pažinti save ir pasaulį keliaudamas, kuomet saulė ir kalnai, žvaigždės ir jūra priverčia tave susimąstyti, kuomet nepatogios gyvenimo sąlygos ar aplinkybės priverčia tave priimti sprendimus. Nėra geresnio kelio atrasti nei bandant viską pačiam, nei klystant ir gaunant iš to pamoką. Taip pat atrandi save, kuomet esi vienas, kuomet turi judėti į priekį vienas. Tačiau esu įsitikinusi, jog savęs atradimo kelionė trunka visą gyvenimą, kadangi kiekviena diena mums atneša po dalelę dėlionės, kurią konstruojame kiekviena savo patirtimi ir išgyvenimu.

Jei galėtum pasikviesti kokį nors įžymų žmogų pavakarieniauti, kas jis būtų? Kodėl?

Šį kartą renkuosi amerikiečių aktorę Meryl Streep, daugeliui geriau pažįstamą kaip „Mamma mia!“ ar „Ir velnias dėvi pradą“ heroję. Nepaisant jos moteriškumo, talento, charizmos, mane itin sužavėjo jos mintys neseniai vykusių „Auksinių gaublių“ ceremonijoje, kuomet ji drąsiai ir laisvai išreiškė savo požiūrį apie pasaulyje vykusius dalykus, o savo kalbą baigė mintimi: „Take your broken heart, make it into art.“ Man ji puikiai primena Gandžio žodžius, jog privalome būti tas pokytis, kurį norime matyti pasaulyje. Apie tai ir dar daugiau su ja ir pakalbėtume 🙂

Žvilgsnis į kūrybą

Žvilgsnis į kūrybą

Menininko kūriniai – tai jis pats. (J. V. Gėtė)

Visai neseniai įvykęs Lietuvos mokinių jaunųjų filologų konkursas sudomino nemažai kuriančių mūsų gimnazistų. Kiekvienas jų pagal taisykles turėjo išsiųsti savo kūrinius, nepriklausomai, ar tai eilėraščiai, miniatiūros, novelės ar tiriamieji darbai. Suprasdami ir bijodami nusivilti, pasitikėdami savo lietuvių kalbos mokytojais – jie tai ir padarė. Neilgai trukus mes sulaukėme puikių rezultatų:

  1. Austėja Slabodaitė (Kalbos sekcija) 3 vieta.
  2. Rugilė Naujalytė (Poezijos sekcija) 1 vieta.
  3. Paulina Ambrasaitė (Publicistikos sekcija) 3 vieta.
  4. Milda Domantaitė (Publicistikos sekcija) 3 vieta.

RJG. lt komanda labiausiai nudžiugo tuomet, kai sužinojo, jog dvi šios komandos narės, t.y. Rugilė Miškinytė ir Kotryna Makackaitė, taip pat yra tarp laimėtojų gretų:

5. Rugilė Miškinytė (Prozos sekcija) 1 vieta.

6.  Kotryna Makackaitė ( Poezijos sekcija) 2 vieta.

📍 Beje, pirmųjų vietų kūriniai keliaus į respublikinį etapą, kuriame taip pat tikimės puikių naujienų.

Galbūt  ir dabar yra daug žmonių, kurie kuria, rašo, atskleidžia popieriui savo mintis ir galvoja, jog niekuomet neišdrįstų tuo pasidalinti viešai…Na, bet gal pabandykim? Gal mus išgirs, supras ir įvertins? Gal patars ir pastūmės eiti į priekį?

Tikimės, jog tokių žmonių atsiras vis daugiau – galėsime juos išgirsti ir džiaugtis dar geresniais rezultatais😊

O dabar bent trumpam pasinerkim į kūrybos platybes…

Jeigu kažkas pagaliau suprastų, iš ko susideda rytai, miegas turėtų ką apkabint ir dėl ko išsisklaidyt.
Jeigu kažkas pagaliau suprastų, kad tai tik mėtų arbata nepilnai pripildytam puodely, kad tai tik mažos cukraus dalelės ant stalo paviršiaus, norinčios susitapatint su smėliu, kad tai tik bandymai pasiekt lubas pirštų galais, kad tai tik neišsisklaidęs rūkas už lango arba viduj, kad tai tik sapnų nuotrupos ir bandymai jas sugauti, net jei slysta tarp pirštų greičiau nei vanduo, o gal vis tiek įmanoma jas užšaldyt, kad tai tik apsiblausęs žvelgimas į ateitį su tūkstančiais kablelių, kad tai tik siekis nuplaut kavos randus nuo puodelių sienų, kad tai tik saulės paieškos ir mėnulių šešėliai, kad tai tik šaukštai jogurtuose ir akys debesyse.
Jeigu kažkas pagaliau suprastų, kad kartais rytas ateina, o kartais ateini tu pats.
Jeigu tik kažkas pagaliau suprastų. 

Rugilė Miškinytė 

Jeigu būtum svajotojas, kaip išnyktum? Dangstytumeisi debesimis, skylėtomis vilčių išnarom, klaidžiotum nematomais miškais ar jūromis, sektum paskui besivaidenančius žmones, įvykius, apsigyventum savo sukurtuose pasauliuose, rožinėse planetose ir tyliai, tyliai tūnotum ten tol, kol viskas susilietų, kol sunyktų ribos, kol nebeatskirtum sapnų nuo realybės.

Jei būtum vienas, kokias balas taškytum? Bręstančio liūdesio, švelnios laimės, vienumos poilsio, ramybės. O gal jose lėtai skęstum. Tol, kol kažkas ištiestų spalvotus batus. Arba skėtį. Arba patys į tą balą įkristų.

Ir jei būtum ieškotojas, kieno pėdomis sektum? Išaukštintų ir apvainikuotų autoritetų, kurie apima tiek dangaus žvaigždes, tiek ant sūpynių pašonėj amžinai nenukristi bandančius žmones. Jie nieko kito neveikia, tik mėto įkvėpimus ir mažyčius tikėjimus, perriša kaspinu sparnus ir liepia pakilti tada, kai bus laikas. Svarbiausia – nepražiopsoti.

Jeigu būtum žmogus, kuo virstum? Savo nepakeliamais tikslais, atimančiais orą ir suteikiančiais kvėpavimą. Savo gyvenimais ir jų graudžiom smulkmenom, kiekvieną dieną aršiai besibaladojančiomis į širdies sienas. Savo dienomis ir naktimis, negailestingai užimančiomis visą paros laiką, visą smulkiam smėlio laikrody telpantį laiką. Virstum tuo, ką turi. Ir kas laikina.

Ir jei būtum. Ar būtum?

Rugilė Miškinytė 

 

Trys vienetai gilyn.

Dvi valandos žemyn.

Kažkur danguj,

O gal nematomoj

Neegzistuojančioj

Tiesos pily.

Devyni žingsniai link dangaus.

Trys žvilgsniai užmarštin.

Tu po žeme bijai papult,

Bet siela tavo jau seniai mirty.

O gaila, nes atrodė, jog žinai,

Kaip beprasmybėj neprapult.

Trys ledo gabalai.

Devyni akmenys širdy.

Naikinki sienas geležines tas,

Kur saugodavo praeity.

Dažniausiai nuo savęs.

Devyni melo kambariai.

Trys tuštumos mintyse.

Galėjai bent dar kartą patikėt,

Jog dvylika gyvybių

praradai tiktai kitų akyse.

Kotryna Makackaitė

Išeiti begalinėn nežinion.

Atidaryt neegzistuojančios tiesos duris.

Paklyst bedugnėj mėlynoj.

Ir vėl paskęst kitų akyse.

Netyčia pasiklyst bekraštėj dykumoj.

Ir vandenyno atspindžio šviesos šešėly

Gėdingai vėl apkurst tavoj tyloj.

Pamesti sielą ir save pradėt mylėti.

Išgirsti šauksmą ir staiga pabėgti.

Paleist mintis ir niekada nebegirdėti.

Mėnulio šviesai pasirodžius negalvoti.

Pajausti, kas yra sapnai,

Ir niekada daugiau nebemiegoti.

Kotryna Makackaitė

Įžiebėme eglutę!🎄🎉

Įžiebėme eglutę!🎄🎉

Kol stengiamės savyje uždegti kaledinę nuotaiką, kol per pertraukas bėgame į paštą ir siunčiame mylimiausiems žmonėms laiškus, kol krapštome paskutinius po karamelinių bandelių likusius centus pakavimo popieriui, kažkas greta mūsų sužimba ir sužėri įvairiausiomis spalvomis. Šįkart, Kalėdų eglė!

Šiandien, gruodžio 9 dieną, gimnazijoje ilgoji pertrauka prasidėjo kitaip nei visuomet. Visus mokinius bei mokytojus į foje pakvietė kalėdinė muzika, kuri užtikrino kaip niekad jaukią atmosferą. Su lig trim įžiebta eglutė visiems suteikė neišdildomo džiaugsmo, o pasirodžius Kalėdų seneliui kiekvieno gimnazisto veidą papuošė plati šypsena.

Nuo šiol rytais kiekvienas mūsų traiškanotas akis turės prasitrinti jau tik įžengus pro gimnazijos duris, jog galėtų pasidžiaugti sukurta kalėdine aplinka.

Jau nuo šiandien šaltomis gruodžio dienomis mokyklai šilumos suteiks židinys, kalėdinis paštas bei žėrinti skarota eglė!

15451426_1165438313524414_1942290012_n

 

Atostogos!!🌻☀

Atostogos!!🌻☀

Pagaliau! Pagaliau! Pagaliau! Turbūt taip kiekvienas mūsų pabaigia šiuos mokslo metus! Prasideda vasara, o mokyklos vargus bent kuriam laikui nustumiame į šalį.

Mielieji, tegul šios atostogos būna kupinos įvairių įsimintinų nuotykių, daug juoko bei džiaugsmo!

Palydėkite ne vieną saulėlydį, sutikite ne vieną saulėtekį,

praleiskite ne vieną vakarą prie laužo su mylimais draugais ir dainomis bei aplankykite ne vieną pasaulio kampelį!

Iki susitikimo rugsėjį!👋

large (1)

Paskutinis skambutis…🔔

Paskutinis skambutis…🔔

Trrrr….Paskutinis skambutis!

Mieli abiturientai, 

kaip ir kasmet, turime su jumis atsisveikinti…Svarbiausia, norime jums palinkėti siekti jau gimnazijoje subrandintų tikslų, nebijoti klysti ir pulti žemėn, o vėliau ir vėl keltis bei kopti į aukštumas. Siekite geriausio, mylėkite tai, ką darote ar darysite tolesniame savo gyvenimo kelyje. Žinoma, būkite laimingi, nes bėgant laikui suprasite, kad tai yra svarbiausia. Sėkmės!

tumblr_npk8n0x3dL1rivnsyo2_r1_500

Tarptautinė šeimos diena❤

Tarptautinė šeimos diena❤

Šeima – vienas iš gamtos šedevrų. – George Santayana

Gegužės 15 diena yra minima kaip Tarptautinė šeimos diena. Pasak Lietuvos Kolpingo draugijos nacionalinės sekretorės Linos Kalibataitės, žmonėms visame pasaulyje reikia šeimos – nepaisant to, kokią vietą šeima užima visuomenėje. Daugumai žmonių šeima – saugumo ir laimės vieta, kur visi išmoksta solidariai gyventi. Nepaisant greitų socialinių pokyčių, šeima – kiekvienos visuomenės stabilumo centras.

Šeima –  man, tau ir mums visiems yra pati didžiausia vertybė. Nepaisant įvairių pykčių, nesutarimų, nesutampančių nuomonių, tėvai visuomet bus geriausi gyvenimo mokytojai. Panirus į rūpesčių pilną moksleivio gyvenimą, neapsidairome aplink ir neįvertiname mus supančių artimųjų, todėl būtent šia diena ir norima parodyti, kad žmogui šeima yra visa ko pagrindas.

Su savo šeima leiskime kuo daugiau laiko: džiaukimės, kvatokim, mylėkim ir linksminkimės, juk nereikia laukti kokios nors, tam skirtos, dienos😊

Family-Dreams-01