Pagal
Autorius: Leta Aleknavičiūtė

Interviu su buvusiais gimnazistais Martyna, Arnu, Viktorija!

Interviu su buvusiais gimnazistais Martyna, Arnu, Viktorija!

Gimnazija nėra antrieji namai tik todėl, kad čia praleidžiame daugybę laiko. Tai tarsi namai, nes čia „gyvena“ neabejingi žmonės, kurie užmezga glaudžius tarpusavio ryšius,  primenačius šiltus santykius šeimoje. Taip, kaip gera susitikti seniai matytus giminaičius, taip pat malonu kalbėtis ir su gimnaziją atvykusiais aplankyti buvusiais mokiniais. O kiek daug jie gali papasakoti! Šį kartą mūsų šeimą sugrįžo aplankyti trys gimnazistai: Martyna Tekoriūtė, Viktorija Striaušaitė ir Arnas Raulinaitis. Kadangi girdėjome, kad šie jauni žmonės savanoriaudami aplankė tolimus kraštus, susidomėję klausinėjome ir nekantriai laukėme atsakymų.

  1. Prisistatykite trimis sakiniais.

Arnas: Pirmas klausimas, o iš karto toks sunkus! Galbūt save pristatyčiau pirmiausia kaip buvusį Rygiškių Jono gimnazijos mokinį, įsimylėjusį savo gimtąjį kraštą. Šiuo metu mokausi gyventi, atrasti ir suprasti save, rašydamas tekstus, dirbdamas su komunikacija ir maisto gamyba.

Martyna: Esu Martyna, šokio pedagogikos studijas baigianti studentė. Save laikau pasauliui, menui, meilei ir kūrybai atviru žmogumi. Esu žodžio galios  ,,tikėtoja“, impulsyvių sprendimų nemokanti išvengti savikritiška asmenybė.

  1. Apibūdinkite save trimis žodžiais.

Arnas: Ieškojimai, atradimai, pažinimai.

Martyna: Įsimylėjusi, kantri, svajotoja.

  1. Lietuviška patarlė moko: ,,Pasakyk, kokias knygas skaitai, pasakysiu, kas esi.”
    Kokias knygas mėgstate skaityti Jūs? Kuri knyga yra mėgstamiausia?

Arnas: Man knygų skaitymas – kaip oras, visiškai nepastovus. Vienais gyvenimo momentais, rodos, gali suvalgyti tai, kas tiesiog po ranka, nepriklausomai, kokia knyga, koks autorius ar žanras, o kitais tiesiog sunku paimti knygą į rankas, nors tu ką. Jei reikėtų išskirti mėgstamiausias knygas, skirstymas galbūt būtų toks: viena labiausiai įstrigusių knygų iš mokyklos laikų – Kafkos ,,Metamorfozė”, saviugdai – Senekos ,,Laiškai Liucilijui”, o iš populiariosios knygų kultūros – ,,Dievas Visada Keliauja Incognito”.

Martyna: Jau nuo mokyklos laikų literatūra mano gyvenime užėmė labai svarbią vietą. Dabar būtų sunku pasakyti, kuri knyga ,,verčiausia“ vadintis mano favorite. Tačiau, kai pagalvoju, tikriausiai save galėčiau vadinti, literatūros klasikos mylėtoja.  E.M Remarque  ,,Juodasis obeliskas“, H. Lee ,,Nežudyk Strazdo Giesmininko“, P. Coehlo ,, Alchemikas“ bei F. Scott Fitzgerald ,,Didysis Getsbis“, nesikuklinsiu pasakyti, buvo literatūros šedevrai, paskutinius metus radę vietą mano vakarinių apmąstymų kelyje. Na, o naujuosius, 2018 metus pradedu rankose turėdama Clarissa Pinkola Estes, Ph. D. ,,Bėgančios su vilkais“.

Viktorija: Apibrėžti kokias, negalėčiau pasakyti, man patinka Čechovas, mėgstu skaityti įvairias biografines knygas, pjeses, poeziją.  Vienareikšmiškai, mano gyvenimo knyga Richardo Bacho „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“, mėgstu ir kitas šio autoriaus knygas, bet ši ypatinga.

  1. Yra sakoma, žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Ką apie savo ateitį galvojote būdami mokykloje? Kaip įsivaizdavote save po 5-10 metų?

Arnas: Į šį klausimą atsakysiu viena istorija, kuri įrodo, kad gyvenimas visiškai nepastovus, jo nereikia planuoti, nes viskas gali pasikeisti per naktį. Iki dešimtos klasės net neabejojau, kad studijuosiu gamtos apsaugą, nes gamta visada traukė, jai jaučiausi labai artimas. Pasirinkau medicinos profilį: chemiją B lygiu, biologiją A lygiu (sekėsi labai puikiai), lietuvių kalbą A lygiu, istoriją B lygiu ir t.t., tačiau trečioje klasėje, besibaigiant pirmam pusmečiui, ryte atsikėlęs pagalvojau: „ Noriu mokytis komunikacijos subtilybių, bendrauti su žmonėmis, susipažinti su reklamos pasauliu iš arčiau“. Tą pačią dieną nuėjau pas mokyklos administraciją, atsisakiau chemijos, perėjau į B lygį biologijos, pasirinkau ekonomiką, pakeičiau klasę ir pasirinkau istorijos A lygį. Norėdamas pereiti iš B lygio į A, turėjau atsiskaityti už viso pusmečio kursą, perskaitęs visą vadovėlį per naktį, gavau daugiausiai iš visos klasės. Dabar pamąstau, kad tai galbūt buvo įrodymas nebijoti keisti ir keistis, jei jauti, kad turi būti kitaip, tiesiog jauti.

Martyna: Vienas žodis- MEDICINA. Tikrai, kiek save prisimenu mokyklos laikais, tvirtai žinojau, jog mano ateities kelias bus susijęs su sveikatos mokslais bei baltu chalatu. Na, o šiemet baigiu šokio meno bei pedagogikos studijas, taigi minėtas posakis, tarsi mano gyvenimo kredo.

Viktorija: Šito posakio visada labai bijau, tiksliau ne kiek jo, o kiek jo išsipildymo. Mokykloje mano galvoje buvo didelis minčių, svajonių ir vizijų kratinys, laikui bėgant viskas išsigrynino, bet vis dar lieku prie savo nuomonės, jog reikia į viską žiūrėti paprasčiau, juk visi geri ir blogi dalykai anksčiau ar vėliau praeina. Niekada nepiešiau savo ateities paveikslo, kaip būtent atrodysiu, ką veiksiu, man vienintelis svarbus dalykas buvo ir yra daryti tai, kas man patinka.

  1. Sklando nuomonė, kad mokykla neparuošia žmogaus ,,tikram” gyvenimui. Ką apie tai manote?

Arnas: Pati mokykla, kaip institucija, tikram gyvenimui neparuošia, su tuo sutinku, nes į pamokas viso gyvenimo paslapčių nesudėsi, nors ir labai norėtum. Tačiau gyvenimui paruošia mokytojai, atiduodami savo širdį, sužadindami žingeidumą, smalsumą ir norą kuo daugiau pažinti, būti savarankiškesniam. Tik tai gali padėti pamatą tikro pasaulio pažinimui.

Martyna: Kaip jau užsiminiau kalbėdama apie savo studijas, mokykla, švietimas, pedagogika pastaruosius ketverius metus mano kalboje pakankamai dažnai sutinkami apibrėžimai. Todėl iš būsimos profesinės pusės tikrai drąsiai sakau, kad jeigu mokykla neruošia žmonių ateinančiam gyvenimui, tai tikriausiai iš to lieka tik pastatas be jokio kilnesnio tikslo. Aš kartais pagalvoju apie savo draugų ratą ar pažįstamus gimnazistus Arną, Viktoriją, Brigitą, Aistę, Henriką, Andrių ir dar daug kitų… Visi mes degam noru kurti, dirbti, keliauti, siekti vis laipteliu aukščiau. Visgi mūsų asmenybės formavosi būtent mokyklos koridorių  sambrūzdžiuose, popamokinėse veiklose, renginiuose, taigi, teigti, jog mokykla neturi jokios reikšmės ateities gyvenimui, mano manymu, visiška nesąmonė.

Viktorija: Tokia nuomonė jau seniai turėjo nustoti sklandyti 😀 Kaip  gali neparuošti, kai tu bendrauji su išsilavinusiais pedagogais, esi aplinkoje tarp begalės skirtingų žmonių ir, aišku, žinių. Priklauso viskas nuo tavęs, kiek pasiimsi, tiek ir turėsi.

  1. Filosofas Leonidas Donskis yra pasakęs: „Manau, kad savanorystė – tai šansas tapti išmintingam.“ Kaip jūs apibūdintumėte savanorystę?

Arnas: Savanorystę apibūdinčiau labai trumpai, nors ji yra šimtus kartų aprašyta ir esti tikriausiai šimtai sąvokų ir apibrėžimų: duoti nelaukiant.

Martyna: Aš manau, jog savanorystę dažnai galima apibūdinti kaip savęs ieškojimą, o dažnu atveju ir atradimą.

Viktorija: Man savanorystė visada buvo tokia abipusė nauda. Ne tik kitiems, bet ir tau.

  1. Kas Jus paskatino savanoriauti?

Arnas: Noras išnaudoti laiką tikslingai, jį skiriant ne tik savo asmeniniams poreikiams, bet ir kitiems. Nes juk tik laikas pats brangiausias, todėl turtu reikia dalintis ir su kitais, tiesa?

Martyna: Mano mintyse savanorystės idėja gyveno labai seniai. Tas vidinis motyvas- padėti, patirti, aplankyti, susipažinti labiausiai versdavo tikėti savanorystės galia. O laikui bėgant, atradus bendraminčius nebeliko abejonių, jog keliaudami norime ne tik pamatyti egzotiškus kraštus, bet ir pasinaudoti savanorystės galimybe.

Viktorija: Na, mūsų savanorystė buvo kiek kitokia, nes gyvenome pas vietinius už nupirktą maistą, todėl nežinau, ar galėčiau tai pavadinti savanoryste.

  1. Sakoma, kad kalbų mokėjimas – raktas į pasaulį. Kiek užsienio kalbų mokate? Ar tokie sugebėjimai ,,atrakina vartus” į užsienio šalių kultūrą?

Arnas: Neslėpsiu, gimtąją lietuvių kalbą išmanau gana gerai, nes man ji įdomi savo sudėtingumu ir iššūkiais. Antra kalba – anglų, kuria susikalbu, jei reikia, tačiau gebėjimai nėra tie, kuriuos turėjau įgyti besimokydamas pasaulyje. Kalbos neatrakina vartų į kitų kultūras, bet tik padeda tai padaryti. Svarbiausia – noras pažinti, kas mano atveju ir paskatino apkeliauti nemažai pasaulio valstybių, gerai išmanant tik gimtąją lietuvių kalbą.

Martyna: Pati pakankamai pasitikiu savo anglų kalbos žiniomis, turiu vokiečių kalbos pagrindus bei šiek tiek suprantu  rusiškai. Kalbų mokėjimas, iš tiesų, yra didelis pagrindas keliaujant, o ypač norint pažinti atitinkamos šalies kultūrą, istoriją papročius iš pirmųjų lūpų. Tačiau,taip pat nereiktų pamiršti, jog nebūtinai geras kalbos mokėjimas gali atrakinti visas duris. Kartais žmogus, turėdamas tik elementarius kalbos  pagrindus, svečioje šalyje savo vidiniu kultūros suvokimu komunikuos taip pat puikiai, kaip ir kalbą išmanantis. Tikriausiai nereikėtų sumenkinti ir  neverbalinės kalbos galios. Tarkim, mano mylimas šokis visame pasaulyje gali būti suprantamas nepriklausomai nuo kultūros, religijos, politinių pažiūrų ir, žinoma, amžiaus.

Viktorija: O taip, kol kas dvi kalbas. Ateityje planuoju išmokti daugiau, žinoma. Mokėti užsienio kalbas yra labai svarbu, jeigu tu kelionėse nori išmokti ir suprasti daugiau.

  1. Žinome, kad savanoriaudami keliaujate po įvairias šalis. Kas jums palieka didesnį įspūdį – ar egzotinių kraštų gamta, ar ten sutikti kitos kultūros žmonės? Ar labiau džiugina keliauti po įspūdingo grožio vietoves, ar prisidėti prie visuomenės gyvenimo gerinimo?

Arnas: Savanoriaujant teko aplankyti Argentiną, Malaiziją, Filipinus ir Tailandą. Galiu pasakyti, kad visos patirtys labai skirtingos ir tai, ką pasiimsi sau, priklausys tik nuo to, ką ir kiek galėsi duoti kitiems. Savanoriaujant Argentinoje, lietuvių bendruomenėje „Nemunas“, didesnį įspūdį paliko patys žmonės, jų kitoniškas suvokimas apie pasaulį, jų kultūra, tradicijos, netgi tokios paprastos kaip vakarienės valgymas. Aišku, buvo nemažai kurioziškų, linksmų ir labai sunkių situacijų vien tik dėl kultūrų skirtumo, nors bendruomenės narių šaknys siekia Lietuvą. Savanoriaujant Azijoje, buvo kultūros ir gamtos mišinys, nors nuo savanoriavimo pabaigos praėjau jau keturi mėnesiai, vis dar sunku sudėlioti visas mintis į tvarkingus stalčiukus, tačiau tai, ką teko patirti, kalbant tiek apie draugystės iššūkius (keliavome trise, kartu su pačiais pačiausiais draugais nuo mokyklos suolo), tiek apie situacijas, kuomet nežinai, kur praleisi ateinančią naktį. Viena sunkiausių akimirkų, kuomet savanoriaujant Filipinuose, vienkiemyje, netoli vietinio kaimelio, teko gyventi be elektros, be dušo, be interneto namelyje, pastatytame tik iš bambukų. Nei durų, nei langų. Šį nemenką iššūkį, kuomet esi atsiribojęs nuo technologijų ir stoji akistaton su savimi, vainikavo daiktų vagystė. Dingo tiek maisto produktai, tiek pinigai, tiek suvenyrai. Teko per dešimt minučių vidurnaktį susikrauti visus daiktus ir tiesiog išeiti be išankstinio plano ieškoti pagalbos, nakvynės. Bet juk kai esi ne vienas, tai tik praturtina prisiminimais ir išbandymais asmenybę. Žinoma, keliaujant teko matyti ir žadą atimančių gamtos stebuklų, ir alinančio skurdo, tačiau labiausiai džiugina matyti žmonių akyse džiaugsmą, kai jiems suteiki bent minimaliausią pagalbą. Galvos linktelėjimas vietoj ačiū reiškia iš ties daug.

Martyna: Šią vasarą teko keliauti po Malaiziją, Filipinus bei Tailandą. Malaizijoje ir Filipinuose pirmąjį kartą susipažinau ir su savanorystės džiaugsmais. Tvirtai galiu pasakyti, jog tiek egzotiškų kraštų grožis, tiek sutikti žmonės lygiavertiškai darė didelį įspūdį vasaros nuotykio metu. Galbūt dėl to, jog pačios savanorystės pasirinkimo vietos puikavosi nuostabaus gamtos grožio apsupty, jausti tikrąjį prisidėjimą prie atitinkamos visuomenės gyvenimo gerinimo, regis, neteko. Bet apskritai gamta, žmonės, kultūra, draugai, savanorystė  kartu  sudarė nepakartojamo nuotykio visumą.

Viktorija: Turbūt čia jau galioja visi komponentai, gyvenimas tarp vietinių – geriausias pažinimas, bet gamta visada žavi ir užburia.

  1. Ar manote, jog tai, ką jūs darote, gali pakeisti pasaulį? 

Arnas: Mes visi iki vieno, mažiau ar daugiau, keičiame pasaulį kiekvieną dieną.

Martyna: Manau ir tikiu, jog visi poelgiai ir sprendimai, kuriuos priimame kas dieną, keičia pasaulį ir tik nuo mūsų pačių priklauso, į kurią pusę.

Viktorija: Manau, apskritai kiekvieno žmogaus buvimas jau  vienaip ar kitaip keičia pasaulį. Dabar esame mes, po mūsų bus kiti, todėl tas pasaulio pakeitimas natūralus reiškinys, priklausantis jau vien nuo mūsų atsiradimo jame.

  1. Linkėjimai rygiškiečiams.

Arnas: Džiaukitės savo metais, nebijokite bandyti, klysti ir skirkite kuo daugiau laiko pasaulio pažinimui, savęs supratimui, saviugdai ir stenkitės kuo daugiau išeiti iš komforto zonos. Tvirti pamatai – tvirtos sienos, o tada nebus baisūs nei universitetai, nei nežinojimas, kas tavęs laukia ateityje. Viskas sava vaga palengva.

Martyna: Kai keliavau po Aziją, mano galvoje, nuolat sukosi trys žodžiai, netrukus tapę tarsi mano gyvenimo  dogmų dalimi. Tai ir šauniesiems rygiškiečiams šiandien norėčiau palinkėti tvirtai tikėti savimi, savo svajonėmis, nebijoti rizikuoti ir užsikimšti ausis, jei kas nors sako, kad nepavyks. Juk svarbiausia yra – Gyventi, Svajoti ir Nebijoti, o visa kita tik detalės, nuotykių kupiname ir jūsų laukiančiame pasaulyje.

Nuoširdžiai dėkojame savanoriams už atsakymus!

Straipsnį parengė: Viltenė Čibirkaitė ir Leta Aleknavičiūtė.

Kino dirbtuvės Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijoje

Kino dirbtuvės Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijoje

Kovo 20-21 dienomis mūsų mokykloje jau trečiąjį kartą ūžė kūrybinės kino dirbtuvės! Talentingieji režisieriai Marat Sargsyan ir Andrius Blaževičius dalyviams metė sudėtingą iššūkį – sukurti dokumentinį filmą apie tai, kas yra šalia mūsų. Mokiniai įnirtingai darbavosi abi dienas: generavo originalias idėjas, dūzgė koridoriuose, sukiodamiesi su kameromis, ėmė interviu iš mokytojų ir ne tik (kelis kartus, tikriausiai, gavo ir pylos ). Tačiau per šias dienas jaunieji režisieriai pasisėmė vertingos patirties ir puikiai praleido laiką. Dirbtuvėse darbavomės ir mes, RJG.lt komanda, todėl nepraleidome progos pabendrauti, šiek tiek pašmaikštauti su tikraisiais režisieriais ir sužinojome įdomių ir keistų detalių apie juos!

Ieva Taraskevičiūtė

Paprašėme režisierių užpildyti anketas, kurios padėtų apie juos daugiau sužinoti.

VARDAS: Andrius

PAVARDĖ: Blaževičius

JEI BŪČIAU GYVŪNAS, RINKČIAUSI: šunį

MĖGSTAMIAUSIA SPALVA: raudona

MĖGSTAMIAUSIAS FILMAS: „Tvano nebus“ režisierius MARAT SARGSYAN

NEMĖGSTAMIAUSIAS FILMAS: „Emilija iš laisvės alėjos“

KEISTAS TALENTAS: moku daryti bangas su pilvu

JAUČIU SILPNYBĘ: sausainiams ir čipsams

VARDAS: Marat

PAVARDĖ: Sargsyan

JEI BŪČIAU GYVŪNAS, RINKČIAUSI: delfiną

MĖGSTAMIAUSIA SPALVA: žalia

MĖGSTAMIAUSIAS FILMAS: „Metų laikai“ režisierius Artavazot Peleshjan

NEMĖGSTAMIAUSIAS FILMAS: neturiu

KEISTAS TALENTAS: matyti

JAUČIU SILPNYBĘ: gyvenimui

Uždavėme režisieriams keletą klausimų. Užrašyti paprastus, konkrečius atsakymus, man nekilo ranka. Režisierių tarpusavio ryšys, bendravimas ir charakterio ypatumai atsiskleidžia būtent tarp eilučių, atsakymų. Be to, kaip galima nepasidalinti užkulsiais, kai pats Maratas Sargsyanas mokė paėmus interviu niekada iš karto neišjungti kameros, nes kadrai, kai žmogus atsikvepia ,yra patys „skaniausi“. (Konkrečius klausimus ir atsakymus galite perskaityti tamsesniu šriftu.)

Kas paskatino sukti režisūros keliu?

  • Sugalvok vieną sakinį. Nepasakosi visko, – pamokė M. Sargsyanas.
  • Nuo mažumės mėgau žiūrėti filmus ir pasakoti istorijas. Ir viskas. Vienas sakinys. Na, Maratai, dabar tu, – pasisuko į kolegą A. Blaževičius.
  • .. Turbūūūt režisieriaus keliu mane privertė nueiti aštuoniasdešimt devintais metais pamatytas video magnetafonas, nes pirmą kartą pamačiau, kad filmą galima stabdyti, pagreitinti, sulėtinti – man buvo vienuolika metų, – pasidalino Maratas.

 

Koks Jūsų požiūris į šiuolaikinį jaunimą?

 

  • Geras, geras… Galėtų daugiau knygų skaityt ir filmų gerų, o ne blogų žiūrėt, – pastebėjo Andrius.
  • Aš pritariu ir galiu papildyti. Man atrodo, kad prie visų technologijų ir kai visko yra daug, trūksta nuomonės. Reikia, kad jaunimas turėtų savo nuomonę ir taip lengvai nepasiduotų visiems tiems pigiems mados „reikalams“ ir netaptų kažkokių daiktų bangos auka, kad būtų savarankiškesni, tvirtesni – mąstantys. O visa kita – tai geručiai, – nusišypsojo Maratas.

 

Ko palinkėtumėte mūsų gimnazistams?

 

  • Aš Jums palinkėčiau, kad Jūs visą laiką nepamirštumėt, kad Jūs esate ne tik vaikai, bet Jūs esat žmonės, kurie turi savigarbą, unikalumą ir sąžinės ribas, yra visuomenės dalis, bet tuo pačiu ir asmenybės, – pamokė M. Sarsyanas.

 

Kokie filmai yra „geri filmai“?

 

  • Geri filmai yra tie, kuriuose nėra pasakyta, kas yra gerai, o kas – blogai. Filmas turi priversti mąstyti. Šitame filme, kurį nelabai mėgsta ponas, – Maratas rodo lapą su Andriaus atsakymais, – labai aiškiai nurodoma, ką Jūs turite pajausti. Jūs verčiami jausti patriotiškumą, yra vaizduojama tik viena pusė, o kita – nerodoma. Tai ir yra blogi filmai,kuriuose aiškiai yra rodoma viena pusė ir Jūs niekada neturite šanso mąstyti kitaip. Jūs tampate filmo auka, sėdite pusantros valandos, filmas Jūsų galvą padaro kvadratine ir išeinat iš filmo euforijoje. Dar ten tokiais efektais sužaidžia: iš viršaus pafilmuoja –  gražūs vaizdeliai. Geri filmai – neaiškina kaip gyvent, bet padeda Jums suprasti. Turbūt aš čia sudėtingai sakau, bet nenoriu labai primityviai pasakoti. Jūs esate mąstantys žmonės. O Andrius atsako… – nutęsė Maratas.
  • Tą patį. Aš visiškai pritariu. Tiesmuki filmai yra blogi, o filmai kurie duoda erdvės pamąstyti yra geri filmai, – apibendrino Andrius.

 

Dėkojame režisieriams už pamokas, idėjas ir gerai praleistą laiką. Linkime sėkmės kūrybiniame kelyje!

Viltenė Čibirkaitė

Sukurti filmukai :

Muzikinis rūsys

Mitai apie Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją

100!!!

100!!!

Mieli abiturientai,

   100 – lygiai tiek dienų Jums, ketvirtokai, liko mėgautis mokykla. Pagalvosite, koks čia mėgavimasis, kai gyvenate egzaminais ir artėjančiais rūpesčiais dėl studijų, bet… Net tokį įtemptą ir varginantį laiką galite daug kuo pasidžiaugti: savo bendraklasiais, kurie bėgant metams tapo jūsų geriausiais draugais, mokytojais, kurie padrąsindavo ar kaip tik sudrausmindavo, norėdami Jums gero. Tai paskutinės 100-tas dienų mūsų gimnazijoje. Tad ir švęsdami šią gražią šventę, padarykit ją įsimintiną. Ir, žinoma, palinkėjimas nuo RJG.lt komandos: nepasiduokit ir siekite savo tikslų!

Laisvės gynėjų diena!

Laisvės gynėjų diena!

Laisvės troškimas – tai kiekvieno žmogaus siekis. Nes tik būdami laisvi mes esame laimingi, būdami laisvi mes atsiskleidžiame, būdami laisvi mes skraidome padebesiais, išskleidę savo sparnus. Šio troškimo vedami 1991m. sausio 13d. dauguma Lietuvos piliečių visam pasauliui įrodė, jog yra tikri patriotai! Visi kartu priešinosi už save daug stipresniems kariškiams, tačiau jiems tai nerūpėjo. Jiems svarbiausia buvo tėvynės laisvė! Tą dieną žuvo 14 žmonių ir dar daugybė buvo sužeistų, kuriuos kiekvienais metais, daugelis Lietuvos žmonių, taip pat ir mūsų gimnazija, pagerbia degdami žvakutes, vesdami įvairius renginius. Už tai, ką dabar turime, laisvą Lietuvą!

Motinos diena!!!

Motinos diena!!!

Motinos diena- tai šventė, kuri švenčiama kiekvienų metų gegužės pirmą sekmadienį. Ji  ne šiaip sau švenčiama pavasarį. Motina tapatinama su žeme. Kaip ji išaugina derlių, taip motina išaugina vaikus. Taigi nepamirškite padėkoti savo mamoms už jų rūpestį, šilumą ir begalinę meilę. Padėkokite už tai, kad esate.  Nustebinkite jas gražia  puokšte gėlių ir dideliu apsikabinimu. Pasirūpinkite, kad visą dieną mama vaikščiotų su plačia šypsena.

„Yra pasaulyje tik viena visai nesavimeiliška, tyra, dieviška meilė — tai motinos meilė.“ (Vokiečių rašytojas ir egiptologas Georg Ebers)

11983_0_4_mamos_diena

Pasaulinė sveikatos diena

Pasaulinė sveikatos diena

 

Sveikata – tai didžiausias žmogaus turtas, gamtos dovanota vertybė. Jau nuo 1950 m. balandžio 7-oji minima, kaip Pasaulinė sveikatos diena. Siekiant atkreipti žmonių dėmesį į savo sveikatą.

Kasmet akcentuojama vis kita tema. Šiais metais pagrindinis Sveikatos dienos tikslas – informuoti žmones apie sergamumo diabetu dažnėjimą. Skaičiuojama, kad net 90% sergančiųjų kenčia nuo II tipo cukrinio diabeto. Šie skaičiai yra sukrečiantys ir juos pakeisti įmanoma, tik skatinant žmones pakeisti savo mitybos įpročius ir fizinį aktyvumą. Ne ką mažiau svarbu ir reguliariai pasitikrinti cukraus kiekį kraujyje – bent kartą per šešis mėnesius.

„ Sveikata – dar ne viskas, tačiau be sveikatos viskas – niekas.“

                                                                                                           Sokratas

g

 

Tarptautinė moters solidarumo diena!!!

Tarptautinė moters solidarumo diena!!!

Mielosios,
sveikiname jus su kovo 8-ąja – tarptautine moters solidarumo diena. Linkime jums stiprybės, ištvermės, kantrybės, sveikatos ir neišblėstančios šypsenos. Tegul ši diena jums būna kupina aplinkinių dėmesio, šilumos ir meilės. Nepamirškite, kad šiandien yra jūsų diena, todėl turite pailsėti nuo savo kasdieninės rutinos ir rūpesčių, turite pasidžiaugti šia švente, kuri būna tik kartą per metus.
Galbūt jums įdomu, kaip ši šventė atsirado ?
Idėja švęsti tarptautinę moters dieną kilo XIX–XX amžių sandūroje, kai sparti industrializacija ir ekonominė plėtra kėlė masinius protestus prieš sunkias darbo sąlygas. Vienas tokių protestų vyko 1857 metų kovo 8 dieną Niujorko tekstilės fabrike, kur moterys protestavo dėl prastų darbo sąlygų ir mažų atlyginimų. Dabartinė moters diena pradėta švęsti po to, kai 1910 m. kovo 8 d. Kopenhagoje vykusioje tarptautinėje moterų konferencijoje aktyvi moterų teisių gynėja Klara Cetkin pasiūlė kasmet vieną dieną skirti dėmesio moters kovai už laisvę ir lygias teises. 1911 metų kovo 8 d. pirmą kartą Tarptautinė moters diena buvo minima Vokietijoje, Austrijoje, Danijoje, Švedijoje.

main-shutterstock_256747600