Pagal
Autorius: Ieva Taraskevičiūtė

PIRMIEJI NESTRUKTŪRIZUOTI ATGARSIAI

PIRMIEJI NESTRUKTŪRIZUOTI ATGARSIAI

Savo įspūdžius rašyti pradedu klausydama lietuviškos muzikos. Dar sunku suvokti, kad jau prabėgo beveik metai po klasės valandėlės, kurioje išgirdau apie ASSIST mainų programą, pusė metų po lemtingo elektroninio laiško ir du mėnesiai čia, toli, už Atlanto vandenyno. Įvyko, sakyčiau, nemažai: stebėjau visišką saulės užtemimą ir išgyvenau du uraganus.

Su pirma ilgo skrydžio patirtimi užpildžiau geografijos žinių spragą apie laiko juostų skirtumus. Labai keista nesuprasti, kiek valandų išties praleidai ore, kai laikrodis rodo, kad praėjo vos aštuonios. Maršrutas iš Kauno vedė į Frankfurtą, iš Frankfurto – į Bostoną. Tiesiai iš oro uosto su pasimetusiais laike ir erdvėje moksleiviais iš visų pasaulio kampelių ir mes, lietuviai, buvome nugabenti į Pomfret mokyklą Konektikuto valstijoje. Ten praleidome keturias dienas. Buvo labai įdomu susipažinti su visais ASSIST atstovais realybėje, nes iki tol bendravome vien elektroniniais laiškais. O kur dar ir tarptautiniai mokiniai!

            Aš sėdžiu kažkur T raidėje 🙂

Nors visose paskaitose apie prisitaikymą Amerikos mokyklose bei pačioje šalyje pasisėmiau daug naudingų žinių, tenka pripažinti, jog smagiausia pirmųjų keturių dienų dalis kitame žemyne buvo išvyka į Bostoną. Tokiame dideliame mieste, bandant įžvelgti dangoraižių viršų, susisuka galva, o po kojomis, atskirti keliais metrais betono, ūžia požeminiai traukiniai. Amerikietiškas pasididžiavimas šalimi atsispindi visur kabančiose vėliavose (nesvarbu, ar tai smulkus gyvenamasis namas, ar pastatas-milžinas). Po miestą keliomis grupėmis vaikščiojome su gidais, persirengusiais istorinėmis asmenybėmis. Kadangi jau mėnesį mokausi Amerikos istoriją, visi išgirsti faktai apsipina naujomis spalvomis. Tikriausiai pats metas prabilti apie vietą, kurioje ir kaupiu žinias.

Kultūrų pristatymo vakare pasirodėme dainuodami „Mūsų dienos kaip šventė“

Ekskursija po Bostoną

Darlington School, įsikūrusi Romos mieste, Džordžijos valstijoje, yra visgi jaunesnė nei mūsiškė gimnazija – jai 112 metų. Trumpai tariant, dabar tiesiogine prasme gyvenu miestelyje-mokykloje. Pamokos vyksta keliuose skirtinguose pastatuose, kurių arčiausias nuo namo, kuriame gyvenu, nutolęs maždaug tiek, kiek Rygiškių Jono gimnazija nutolusi nuo kultūros centro. Tokiu pačiu atstumu stūkso ir mokyklos koplyčia. Į sporto centrą tenka paėjėti apie penkias minutes. Čia turim ir ežerą su maždaug dvidešimčia nedraugiškų ančių ir gulbių.

Prieš atvykdama labai jaudinausi, jog nesuprasiu savaitės dienų tvarkos, tačiau, kai įsisukau į ratelį kaip žiurkėnas, sekasi visai neblogai. Dienotvarkė gana griežta ir labai užimta. Labiausiai besiskirianti dalis, tikriausiai, yra pati pamokų sistema. Vienos pamokos trukmė – 70 minučių. Mokausi septynis skirtingus dalykus: anglų ir prancūzų kalbas, matematiką, chemiją, Amerikos istoriją, instrumentus pradedantiesiems (groju ukulėle) bei mergaičių chorą. Kiekviena pamoka turi savo numerį nuo 1 iki 8 (turiu vieną laisvą – šeštąją – pamoką). Vieną dieną vyksta nelyginio numerio pamokos, o kitą – lyginio; vieną savaitę turiu tris dienas su anglų kalba, istorija, instrumentais bei mergaičių choru, dvi dienas su matematika, chemija, prancūzų kalba ir laisva pamoka bei atvirkščiai. Įprastai klasėje reikia būti aštuntą ryto (kaip ir pas mus), tačiau trečiadieniais mokytis pradedame be penkiolikos devynios. Neatsiejama mokyklinės dienos dalis yra susirinkimai koplyčioje pirmadieniais ir ketvirtadieniais. Kai nežinojau, ką tai reiškia, maniau, jog vyks bažnytinės apeigos. Iš tiesų, tik ketvirtadieniais perskaitoma malda (amerikiečiai netgi nesiklaupia, tiktai palenkia galvą), o pirmadieniais – tiesiog skaitomi mokinių pranešimai ar kalbos bei paskleidžiama informacija apie savaitės veiklas. Antradieniais ir penktadieniais vietoj šių susirinkimų su dar septyniais mokiniais susirenkame pas savo auklėtoją amerikietiškoms klasės valandėlėms. Kiekvieną dieną yra keturiasdešimt penkių minučių laikotarpis, office hours, kai galima eiti pasikonsultuoti pas mokytojus, jei iškyla kokių nors klausimų ar reikia pagalbos. Taip pat tarp rimtų dalykų įsiterpia ir penkiasdešimties minučių pamoka, iPeriod, kurią galėčiau apibūdinti kaip naujų veiklų išbandymą ar žinių patinkančioje srityje pagilinimą. Mokyklinis laikas baigiasi po trijų dvidešimt, o paskui manęs laukia irklavimas. Taip, prisijungiau į mokyklos sporto komandą! Irklavimas bus įtrauktas kaip mano rudeninė popamokinė veikla. Žiemą ir pavasarį teks pasirinkti ką nors kita. Po treniruočių turiu maždaug pusvalandį atsipūsti, tada einu vakarienės, o nuo 19:30 iki 21:30 – study hall, mokymosi laikas: kambario durys turi būti atidarytos ir namų darbai progresyviai mažėja. Taigi, įprastą dieną mokykloje galėčiau apibendrinti taip:

08:00-09:10 – pamoka

09:15-09-40 – klasės valandėlė/koplyčia

09:40-10:25 – konsultacijos pas mokytojus

10:25-11:35 – pamoka

11:40-12:10 – priešpiečiai

12:10-13:20 – pamoka

13:20-14:10 – iPeriod

14:10-15:20 – pamoka

15:45-17:00 – treniruotė

19:30-21:30 – study hall

            Ar pavyksta išlaikyti aukštus rezultatus? Geras klausimas. Amerikietiška sistema turi 100 balų vertinimą. Žemiausias vidurkis (tikiuosi, kol kas) – 87. Menai skaičiais nevertinami, tad aukščiausias balas, kurį turiu, yra A++, ir tai – instrumentų pamoka. Mokytoja labai skatina kūrybiškumą, tad stengiuosi leisti vaizduotei išsilieti. Su drauge parašėme dainą, ją atlikau mokyklos koplyčioje per susirinkimą. Galite paklausyti jos čia (maždaug 05:05 minutė).

Taip pat mūsų mokykla turi uniformą – marškinėlius trumpomis rankovėmis bei sijonus. Trumpas pastebėjimas: nepavyzdingi rygiškiečiai čia neišgyventų. Nors neretai pasitaiko ir laisvos aprangos dienos. Praeitą savaitę visi dėvėjo temines aprangas – Disnėjaus filmukai ir disko stiliaus drabužiai pakeitė uniformas.

Savaitgalis – kita kalba. Amerikietiško futbolo sezonas jau baigėsi, tačiau šiuos du mėnesius kas antrą penktadienį mokykla organizuodavo namų rungtynes. Smagiausia dalis – rėkti sergant už mokyklos komandą, net jei ir nesupranti, kas vyksta, ir žaidėjai sukritę į didelį žmonių kamuolį. Rungtynės pasibaigdavo apie dešimtą vakaro, o į bendrabučius grįžti privaloma vienuoliktą. Nuo šeštadienio valgykloje būna žymiai ramiau, nes visi mokiniai, negyvenantys bendrabutyje, akivaizdu, čia nevalgo (daugiau maisto!!!). Šeštadieniais kursuoja daug autobusų, pradedant antrą dienos, baigiant dešimtą vakaro. Dažniausiai vežama į Romą: apsipirkti parduotuvėse Walmart ir Riverbend, pavalgyti greito maisto restoranuose, išgerti Starbucks, apsilankyti kino teatre. Kartais pavyksta nuvažiuoti ir į Džordžijos sostinę – Atlantą. Iš pradžių šios ekskursijos labai viliodavo, bet pastaruosius savaitgalius, kai namų ilgesys užsiropščia ant kupros ir įsikabina į plaukus, norisi tiktai miego ir ramybės (nors stengiuosi atsispirti būti viena ilgą laiką – tai tik pagilina liūdesį). Neretai su draugėmis užsisakome picų (šis gurmaniškas patiekalas bus vienas labiausiai pasiilgtų dalykų, kai grįšiu namo; lietuviai turi dar neblogai pasistūmėti picų industrijoje) ir tiesiog kalbamės, taip atsipūsdamos nuo streso – čia jis toks pat kaip ir namie.

Kelis savaitgalius praleidau su šeima, kurios namuose gyvensiu per ilgesnes atostogas. Vieną kartą jau gaminome tinginį, tad lietuviška kultūra dalinuosi aktyviai. Įdomu pamatyti amerikietiškos šeimos gyvenimą ir būti jo dalimi.

Uragano Irmos dienoms atslinkus, mokykla buvo uždaryta kelias dienas, nors mūsų mieste jis ir nebuvo toks siautulingas. Vieną dieną baisiai atšalo, pradėjo lyti ir vėjas vos nenupūtė žingsniuojant pusryčių, bet viskas tuo ir baigėsi. O prieš tai siautęs uraganas atpūtė tik lengvą lietutį (tikiuosi, taip kalbėdama neprišaukiu dar baisesnės gamtos stichijos). Vienas dalykas, kuris mane labai erzina, yra pietiečių meilė oro kondicionieriams. Lauke šiuos du mėnesius buvo karšta, apie trisdešimt laipsnių Celsijaus, o visuose pastatuose – lyg šaldytuve. Šią savaitę prasidėjo vėsesni orai, jau ir lapai dažosi margesnėmis spalvomis (deja, bet medžiai neprilygsta Lietuvai).

Viena iš žymiausių rudenio švenčių čia – Homecoming (sugrįžimas namo). Į mokyklą savaitgaliui suplūdo mokiniai, Darlington baigę dar 1962-aisiais. Šios progos kulminacija – diskoteka šeštadienio vakarą. Buvo smagu praleisti laiką šokant pagal dainas, kurių net nežinojau, o kokia Homecoming tradicija, taip ir neišsiaiškinau.

Štai tokie pirmieji mano įspūdžiai iš už Atlanto. Tikiuosi, skaityti nenusibodo. Ei, dešimtoke, gal kitais metais ir tu norėtum rašyti straipsnius į šią rubriką? Sek šiuos žingsnius:

  1. Apsilankyk ASSIST tinklalapyje;
  2. Atidžiai perskaityk reikalavimus;
  3. Išsigąsk;
  4. NEPASIDUOK ir su šiurpu skaityk visus angliškai parašytus dokumentus;
  5. Išsiųsk savo anketą;
  6. Kaip tikras lietuvis pražingsniuok visus etapus ir pasitik savo amerikietiškus metus! (Jei kils klausimų, parašyk man!)
Kalėdos!

Kalėdos!

Šį rimties vakarą prie Kūčių stalo mėgaujantis ramybe vis vien neapleidžia mintis apie rytoj ateisiančias Kalėdas. Per jas apsilankys visų gimnazistų laukiamas tikrų tikriausias Kalėdų senelis, aplinkoje skraidys daugiau šypsenų nei žadamų lietaus lašų. Kas gi vis dėlto tos Kalėdos? Galbūt šie dalykai…

  • Kažkur belakstantys mandarinai, nerandantys savo dėžės.
  • Kažkuriam Amerikos oro uoste kaip mandarinas besiblaškanti teta.
  • Koks nors mažas nykštukas, tyčia nušokęs nuo sausainių pakuotės piešinio.
  • Kojas užsiauginę žodžiai, paliekantys lapą dėl troškimo keliauti garsu.
  • Katinas, penkiskart vaizduojantis Tarzaną ant eglutės.
  • Kaspinų nuoplaišos, besidraikstančios paskui murzinas šuns pėdas.
  • Kelyje užšalęs mašinos variklis, gaila, nevaromas tikėjimu ir šventine dvasia.
  • Kalėdų senelio rankose atsidūrę siautulingai iš dėžutės pagrobti sausainiai, nuo kurių pabėgo tas pats nykštukas.
  • Kvapas, užgožiantis visas dėl slėgio liūdinčias židinių smalkes, kurį skleidžia pasiklydę mandarinai.
  • Kelią namo iš visų pakampių radę gyvi mandarinai.

O galbūt ir ne šie. Tačiau viena neabejotina tiesa – kad Kalėdos yra vienas didelis apkabinimas, suglaudžiantis visus žmones į mažas krūveles – yra neabejotina.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „santa claus animated“

80-ųjų stiliaus šokių vakarėlis!

80-ųjų stiliaus šokių vakarėlis!

Penktadienį mokykloje praūžė vienas laukiamiausių metų renginių – šokių vakarėlis 80-ųjų ir 90-ųjų stiliumi! Jau nuo ankstyvo ryto koridoriais marširavo ir mokytojus trikdė padidėjęs garbanotų plaukų kiekis, o po pamokų prisijungė ir įvairiausių spalvų šešėliai bei madingiausi praeities treningai. Aktų salėje netrūko triukšmo, juoko, plojimų ir, be abejo, šokių! Skambant į kraują įaugusiems hitams mokiniai šėlo šviesų margumyne ir sugrįžo trimis dešimtmečiais atgal. Galbūt laiko mašiną išrasti net ir nebūtina – tereikia atsigręžti į praeities palikimą ir perkelti jį atgal į tikrovę!

3d

1-osios vietos nugalėtojai – 3D klasė!

2gklase

2-osios vietos laimėtojai – 2G!

2dklase

3-osios vietos nugalėtojai – trečiokų įpėdiniai, 2D klasė!

Dar kelios akimirkos:

 1ddddd  vedejai

2eee

simonele

2fklase

 

Pirmasis sniegas (Lapkričio ir Gruodžio pokalbis)

Pirmasis sniegas (Lapkričio ir Gruodžio pokalbis)

– Et, Gruodi, kaip liūdina tris mano savaites pravardžiuojantys mokiniai…

– Negi taip baisiai užgaulioja?

– Taip, taip… „Prieškalėdinė depresija“ – dar švelnus pasakymas. Netgi juodąja skyle vadina… Lyg aš suryčiau jų laiką!

– Na… Iš dalies, tai – tiesa.

Lapkritis susiraukė, paraudonavo iš pykčio ir jau žiojosi rėžti pikčiausius žodžius bičiuliui, tačiau Gruodis savo ruožtu kalbėjo toliau.

– Lapkriti, nesupyk, tačiau negaliu tavęs apginti… Tu – niūrus, šaltas, anksti atimi dienos šviesą. Negana to, tu toks jautruolis! Verki ir verki, mokiniai baigia batus prisemti. Argi negali šiek tiek pakentėti, kol aš užimsiu tavo vietą? 

– Kodėl gi tu taip kalbi? Argi pats nesi jautrus? Kai priverki snaigėmis, žmonės dorai į darbą nuvažiuoti negali… Mano šaltis, su tavuoju palyginus, beveik vasaros šiluma! – išbėręs žodžius, Lapkritis sustojo įkvėpti oro. – Ką daryti, jei aš esu melancholikas? – jo pyktis staiga persimainė į liūdesį. – Gruodi, Gruodi, kaip tau pasisekė, jog tave myli! Ką gi aš čia bandau tave peikti… Tu tiesiog nušvieti visus savo džiaugsmo ašaromis, mokiniai negali atitraukti ne tik akių dėl tavo ir gamtos dermės, bet ir minčių – tu turi Kalėdas ir net Naujuosius Metus! Aš niekada nebūsiu toks, kaip tu…

Gruodis staiga pasijuto blogai, pasakęs draugui tiesą. Jis priėjo arčiau, uždėjo Lapkričiui ant peties ranką ir tarė:

– Neliūdėk, Lapkriti. Tu neprivalai būti toks, koks esu aš. Tu esi nuostabus, koks esi! Kaip kvaila buvo pradėti ginčą. Juk mes draugai! Ir mes galim vienas kitam padėti… – Gruodis mįslingai šyptelėjo. – Ką manai – ar užteks ir man vietos biure? Sumaišytume tavąją tamsą ir liūdesį su mano džiaugsmu ir šviesa. Joks mokinys neišdrįs tavęs pavadinti juodąja skyle! Na, nebent baltąja, bet tai jau šis tas geresnio.

Lapkritis nukreipė žvilgsnį į bičiulį Gruodį, iš akių bandė veržtis ašaros, tačiau, nurijęs jas, jis plačiai išsišiepė. 

– Gruodi, skubėkim į biurą. Kuo greičiau.

 

Po šio sąmokslo tarp dviejų draugų galime džiaugtis pirmuoju sniegu! Mokiniai, kad ir kaip sunku būtų, nestebeilykime per langus visą pamokos laiką – pasistenkime neviršyti trisdešimties minučių 🙂 Taip pat būkime budrūs rytais eidami mokyklos kieme ir lipdami laiptais – kartu su sniegu sugrįžo ir ledas!

img_8348

 

 

 

 

Tarptautinė Mokytojų diena

Tarptautinė Mokytojų diena

„Mokytojas – tai kompasas, suaktyvinantis mokinių smalsumo, žinių ir išminties magnetus.“

Spalio 5-oji – ypatinga šventė visiems pasaulio pedagogams. Šią dieną mokytojai sulaukia šiltų sveikinimų iš juos mylinčių mokinių, kartais dvejojančių pasakyti gražų žodį.

Mūsų gimnazijoje įspūdingą šventę surengė abiturientai – oi, visai ne abiturientai, o Olimpo dievai! Ryte aidėjo nuostabūs violončelės ir pianino garsai, pasitikę mokytojus. Koridoriais šurmuliavo Dzeusas su ištikima palyda ir griaudžiančiu balsu patikrino pedagogų žinias apie graikų dievus. Kas vyko vėliau, aktų salėje, žino tik dievai ir mokytojai…

Mieli mokytojai, dėkojame jums už visas žinias, kurias mums dovanojate, už laiką, praleidžiamą su mumis ir už begalinę kantrybę!

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „teacher animation“

Pasaulinė Žemės diena

Pasaulinė Žemės diena

Ar žinote, kodėl Pasauline Žemės diena paskelbta būtent kovo 20-oji? Tai – pavasario lygiadienis, kai dienos ir nakties trukmė tampa vienoda.  Skirtingose Pasaulio vietose ši diena minima ir kovo 21-ąją dėl laiko juostų skirtumo.

Rodos, kovo 20-oji – tai pavasarinio „traukinio“ gamtoje įsibėgėjimas: parskridę gervių pulkai išdidžiai praneša apie savo grįžimą, pasitinka parplasnojančias žąsų virtines, miškuose ir laukuose nedrąsiai savo žiedelius praskleidžia snieguolės. Tačiau šįmet gamta sumanė iškrėsti pokštą, ir šiandien, tą pačią kovo 20-ąją, ne taip, kaip prieš savaitę, nekyla noras nusimauti pirštines einant taku ir grožėtis pradedančia žaliuoti žole – viskas, kas po truputį žengė į pavasarį, buvo padengta storu baltų snaigių sluoksniu. Kad ir kaip būtų gaila, tai – ne natūralus ir įprastas procesas, o labai rimta pačios gamtos  „žinutė“ mums, žmonėms. Tokios anomalijos aplinkoje vyksta dėl ūkinės ir pramoninės veiklos, kuri daro įtaką klimato atšilimui. Temperatūra atmosferoje nenumaldomai ir dėsningai kyla dėl išmetamųjų dujų, trąšų, Žemės paviršiaus keitimo dėl to, kad galėtų iškilti nauji miestai. Tai labai kenkia gamtai: nyksta gyvūnų rūšys, prarandančios gyvenamuosius plotus dėl sparčiai kertamų miškų, tirpsta ledynai, dėl kurių kyla vandens lygis. Dabar ir patys liūdime, kai per Kalėdas už lango žliaugia liūtis, o sniego patalas, susikaupęs pernakt, tampa suplotu ledu.

Tikriausiai nedaug kas galėjo pagalvoti, kad visi techniniai laimėjimai galų gale pradės kenkti pačiai žmonijai. Tokius procesus sustabdyti labai sudėtinga – jau seniai žinoma, kad žmogaus ir gamtos jėgų lyginti neverta. Tačiau mokslininkai ieško būdų, kaip slopinti klimato atšilimą ir neigiamą žmogaus įtaką gamtai. Dėl to turime stengtis visi – negalima galvoti, jog nieko nenutiks, jei numesime popierėlį ant žemės ar nerūšiuosime šiukšlių, nes žmonių, galvojančių tą patį, yra ir daugiau. Todėl labai svarbu tausoti gamtą ir kaip įmanoma labiau prisidėti prie jos išsaugojimo, kad galėtume ir toliau grožėtis už kalno kylančia saule, žaliuojančiomis pievomis, nusėtomis dobilais, gandrais, kleketuojančiais šiltais vasaros vakarais.

Knygnešio diena

Knygnešio diena

Kasmet kovo 16-ąją minima Knygnešio diena. Ši data pasirinkta pagal vieno pagrindinių knygnešystės pradininkų – Jurgio Bielinio – gimimo datą.

Knygnešių judėjimas prasidėjo praėjus neilgam laikui po 1863-ųjų metų sukilimo, kai, rusų valdžiai siekiant kaip įmanoma labiau įdiegti lietuviams rusišką gyvenimo būdą, pažaboti lietuvybės dvasią ir bet kokias idėjas apie laisvą tautą, buvo uždrausta lietuviška spauda, uždarytos lietuviškos mokyklos. Drąsūs, Tėvynės nenorėję į užmarštį nuskandinti žmonės slapta platino lietuviškas knygas, laikraščius, steigė slaptas mokyklas. Nemažai šių narsių, lasivės troškusių žmonių buvo sugauti ir žiauriai nubausti rusų karių. Tačiau lietuviai vis vien nepasidavė, ir po keturiasdešimt metų trukusios kovos prieš Rusiją, bergždžiai bandžiusią pažaboti mūsų tautą, lietuviška spauda grįžo į dienos šviesą.

Dažnai neįvertiname šio istorinio laikotarpio. Ar nevertėtų susimąstyti? Jei ne Lietuvos patriotai, pasiruošę įkliūti į bauginančius Rusijos bausmių nagus ir bet kokiomis sąlygomis laikę Tėvynės ugnelę rusenančią, kokie būtume mes? Ar mes išvis būtume? Tikriausiai dabar neturėtume ne tik savo vienintelės ir unikalios lietuvių kalbos, bet ir savo tautos, savo šalies ir savęs. Paminėkime Knygnešio dieną ir padėkokime žmonėms, išsaugojusiems tautą ateities kartoms, nes be jų mes negalėtume didžiuotis Lietuva ir didinga jos istorija.