Pagal
Autorius: Ieva Taraskevičiūtė

MERRY CHRISTMAS! Oi, kaip lietuviškai?

MERRY CHRISTMAS! Oi, kaip lietuviškai?

Lietuviškos Kalėdos: visa apgulantis sniegas naktį, jo ištižimas paryčiais, „Vienas Namuose“, balta mišrainė. Amerikietiškos pietų krašto Kalėdos: dvidešimt laipsnių šilumos, „Home Alone“, makaronai su sūriu. Skirtumų rasti galima. Tačiau ši šventė, visgi, lieka tokia pati, lietuviškumo prieskonį suteikia aguonpienis, kuris, apibūdintas kaip aguonų sėklų sriuba, amerikiečiams kelia įtarimą. Nesikeičia ir tai, jog prasidėjo atostogos. Ir tai, jog atsidusau kaip namie su šia mintim: PAGALIAU. Stengdamasi rašyti chronologiškai, pradėsiu nuo įvykių, kurie aplankė artimiausiai po pirmojo mano straipsnio.

Spalio 31 – Helovynas; diena, kai visi mokytojai kabinetuose turi daug saldainių; diena, kai prisivalgai per daug saldumynų; diena, kai net ir direktorius vaikšto su neįprastu kostiumu. Manęs ši šventė, atvirai prisipažinus, per daug nesužavėjo, nors buvo įdomu išskaptuoti moliūgą, stebėti, kiek daug pasiruošimo reikalavusius kostiumus dėvi mokiniai. Aš pati įspūdingo persirengimo neturėjau… Buvau tigras.

Lapkričio trečioji pasižymi tuo, jog pirmą kartą gyvenime tokiu metų laiku dėvėjau šortus bei valgiau ledus.

Gražiai atrodantis Rome miesto teatras

Lapkričio 4 – paskutinės sezono irklavimo varžybos Tenesio valstijoje, Čatanugos mieste. Ši regata, pavadinimu „Head of the Hooch“, yra viena didžiausių visose Jungtinėse Amerikos Valstijose. Joje varžosi net 20 tūkstančių irkluotojų! Valtį iki prieplaukos teko nešti apie dvidešimt minučių… Kaip sekėsi Darlingtono irkluotojoms? Hm. Iš 89 valčių, dalyvavusių mūsų rungtynėse, finišavome 88 vietoje, ir tai – geriausias mūsų rezultatas iš visų buvusių varžybų. Nepaisant to, aš vis vien didžiuojuosi mūsų komanda ir manau, jog irklavimas buvo labai įdomus, neįprastas ir daug naujų spalvų atskleidęs užsiėmimas būnant čia. Dar ilgai prisiminsiu, kai paskutinį kartą praktikuojantis upėje treneris per garsiakalbį dėl motyvacijos paleido groti „All I Want for Christmas is You”.

Po lapkričio ketvirtosios savaitgalio – išsvajotas laisvas laikas po pamokų! Grįžtu pusę keturių, nusnūstu, pavalgau vakarienės, neskubėdama paruošiu namų darbus… Tokias dienas turėjau tik tris. Lapkričio devintąją prasidėjo preklausos į mokyklos miuziklą – „Adamsų Šeimynėlę“. Teko mintinai pristatyti monologą bei dainą. Kitą dieną režisieriai išbandė visų dalyvių fizines galimybes su šokių judesiais. O po to atėjo dar dvi dienos, kai didelė dalis žmonių buvo atmesta, o pakviesti mokiniai pretendavo į pagrindines roles. Aš dalyvavau ir šiose atrankose. Deja, nei Trečiadienės, nei Mortišės vaidmens gauti nepavyko, tačiau patekau į šokių trupės ir vokalinio ansamblio gretas, kur tenka ir vaidinti fone, todėl labai džiaugiuosi. Miuziklą rodysime tris kartus (vasario 16-ąją, 17-ąją ir 18-ąją) Rome miesto auditorijoje, kurioje telpa penki tūkstančiai žiūrovų!

Lapkričio 17 – pirmųjų ilgesnių atostogų, kitaip – Thanksgiving (Padėkos dienos) atostogų, pradžia. Tikriausiai dėl įpročio pailsėti jau spalio pabaigoje dvi savaitės iki šio atokvėpio buvo labai sunkios. Jautėsi didelis nuovargis, o dar kontroliniai bei kalbos apie prieškalėdinius egzaminus… Vienaip ar kitaip, vieną ilgą laikotarpį išgyventi pavyko. Visas devynias dienas praleidau su savo nuostabia amerikietiška šeima, kuri tikrai leidžia pasijusti lyg tikra jos dalimi.

Amerikoje tenka išbandyti ir paspirtuką. Mano veido išraiška tikriausiai neblogai nusako, kaip su juo sekasi.

Savaitgalį pasivažinėjimai dviračiais bei kitokiomis keliaratėmis transporto priemonėmis buvo didelė laiko kartu dalis. Taip pat apsilankėme pabėgimo kambaryje, kuris buvo pilnas galvosūkių ir mįslių; gaila, laiku ištrūkti nepavyko. Tačiau buvo linksma.

Atostogų savaitę jau nuo pirmadienio daug gaminome – vyko pasiruošimas Padėkos dienai. Vienas desertų, kurio niekad anksčiau neragavau – „Oreo“ kamuoliukai su balto šokolado glaistu. Galvoju, kad pradėdama rašyti apie procesą per daug išsiplėsiu, bet jeigu kam nors nutįstų didelė seilė dėl tokio maisto šedevro – parašykite man.

Lapkričio 23 – Padėkos diena. Šios šventės esmė – apibūdinti, dėl ko jaučiamės dėkingi, prisiminti ir įvertinti tai, kam galbūt neretai nesuteikiame didelės reikšmės. Tačiau dar viena jos pusė – Kalėdų laukimo pradžia. Per televizorių rodomi paradai su milžiniškomis dekoracijomis, prasideda žiemos dekoracijų sezonas. Na, o pati pirminė Padėkos diena – čiabuvių indėnų šventė, besidžiaugiant gausiu derliumi. Mano patirtis buvo smagi. Kalakutas, makaronai su sūriu (taip, šis patiekalas asortimente vyrauja visus metus), grybai, bulvių košė, desertai… Žodžiu, stalas lūžta, o ir kalbų aplink jį netrūksta. Dabar pamąsčius, Padėkos diena labiau priminė lietuviškas Kūčias nei amerikietiškos Kūčios.

Lapkričio 24-ąją išsipildė viena didžiausių mano svajonių – aplankėme NBA varžybas! Į Atlantą atvykome apie pietus, aplankėme Hard Rock kavinę su daug įžymybių instrumentų eksponatais, pasivaikščiojome skvere, kur 1996-aisiais buvo nešama olimpinė ugnis. Atlanta – tikras didmiestis su dangoraižiais ir milijonais žmonių, tačiau nemenką nejaukumą sukėlė benamiai žmonės, kurie labai drąsiai prieina ir prašo pinigų bei siūlo pirkti įvairiausius daiktus. Nors ir nemažai jų sutikome pakeliui į Philips areną, to, kas laukė viduje, nepatogumo jausmas nepaveikė. Įdomu, jog RJG.lt skiltyje „Apie mus“ vienas faktų, kurį parašiau, yra tai, jog naktimis žiūriu NBA varžybas. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad kada nors pavyks iš tiesų nuvykti į ten, taip toli, kitoje laiko juostoje vykstantį renginį. Tikėjausi pamatyti Mindaugą Kuzminską, tačiau Niujorko Knicks jį atleido likus savaitei iki varžybų, į kurias nuvykau. Tačiau pasisekė išvysti latvį Kristapą Porzingį (kuris tikrovėje atrodo dar didesnis milžinas, nei per kompiuterį) ir, apskritai, tikras NBA varžybas su antžmogiškų galių turinčiais krepšininkais. Ei, skeptikai, svajonės pildosi!

Kitą vakarą keliavome iki namo, išlikusio nuo Pilietinio karo laikų, kuris buvo gausiai apdekoruotas kalėdinėmis lemputėmis, o jo viduje – kelios eglutės bei kiti papuošimai. Apie šį pastatą sklando daug legendų, susijusių su vaidenimusi, kadangi šeimininko žmona mirė vos jiems susituokus, tad vyras skyrė visa, ką galėjo, kad paverstų namą ir sodus aplink nuostabia aplinka, jausdamas mylimosios dvasią šalia. Taip pat jis laikė indėnų vergą, kuris, kilus konfliktui, prakeikė visą nuosavybę… Na, man kalėdinės lemputės visai patiko.

O lapkričio 27-ąją sugrįžau į bendrabutį trims savaitėms iki kalėdinių atostogų. Skamba visai neblogai – trys savaitės, ir vėl atostogos. Tačiau jos buvo pilnos streso ir nuovargio. Pirmąją savaitę po sugrįžimo sekėsi gerai – prasidėjo miuziklo repeticijos, pamokos buvo savotiškai išsiilgtos. Tačiau savaitgalį suprastėjo savijauta, o likusios dvi savaitės reikalavo intensyvių pastangų kiekvieną dieną.

Pradedant gruodžio ketvirtąja, mokykla gyveno finalinių semestro egzaminų ritmu. Pirmadienį ir antradienį buvo laikomi anglų kalbos egzaminai, trečiadienį ir ketvirtadienį – matematikos, penktadienį ir ateinantį pirmadienį – užsienio kalbų, antradienį ir trečiadienį – gamtos mokslų, ir pagaliau ketvirtadienį ir penktadienį – istorijos. Žinoma, neteko laikyti dviejų egzaminų apie tą patį dalyką – dvi dienos skirtos dėl tvarkaraščio skirtumų tarp klasių. Visgi šalia pasiruošimo egzaminams turėjau įprastai sunkių namų darbų bei kelis projektus.

Viskas sekėsi ganėtinai sklandžiai iki paskutinio savaitgalio mokykloje prieš atostogas. Gruodžio septintosios naktį prisnigo! Kas čia tokio, hm? Na, Lietuvai nebūtų nieko baisaus – gal dešimt centimetrų sniego, balta, gražu, žiema. Džordžijoje – panika. Žmonės negali atvažiuoti į darbo vietas, mokiniai negali atsidurti mokykloje, nes apsnigti keliai – reta patirtis. Klasių veikla buvo nutraukta po pirmos pamokos. Žinoma, džiaugsmas dėl sniego ir baltumo buvo, vaikai žaidė sniego gniūžtėmis ir rideno sniego senius. Draugės iš Afrikos ir Tailando apskritai pirmą kartą gyvenime pamatė sniegą! Tačiau net augalai neprisitaikę tokiam orui – daugumos krūmų bei medžių šakos lūžo. Ir, bevalgant priešpiečius, vienas silpnas medis, tragiškai krisdamas nuo nepakeliamos naštos, sugadino elektros generatorių. Pastatuose – aklina tamsa, nėra šilto vandens, interneto – galimybės pranešt šeimai, kas vyksta. Pusė savaitgalio – lyg vienas didelis nesusipratimas. Buvo įdomu pamatyti, kaip gyvenimą gali paveikti paprastas sniegas…

Sekmadienį viskas grįžo į įprastas vėžes, tad pirmadienį visi sėkmingai žygiavo į mokyklą ir į likusius egzaminus. Manau, jog šį semestrą man sekėsi gerai. Anglų egzaminą išlaikiau 100 balų, prancūzų kalbą – 100, chemiją – 100, matematiką – 94 ir, galiausiai, istoriją – 92. Bendras pažymių vidurkis – 99. Ir nuo rudens pavyko pakelti istoriją nuo 87 iki 91!

O tada, gruodžio 15, ir vėl atkeliavau pas šeimą į namus! Praeitą antradienį buvome nuvykę į Pine Mountain Safari zoologijos sodą. Buvau paliesta žirafos liežuvio ir norėjosi išblizginti zebrų šypsenas. Taip pat pamaniau, jog gana įdomu, kaip mes patys save uždarome į narvus ant ratų tam, kad pamatytume gyvūnus, lakstančius laisvai. Šioks toks atvirkštinis zoologijos sodas? Vienaip ar kitaip, buvo labai ypatinga.

Ir štai – vakar, gruodžio 24-ąją, išaušo mano amerikietiškos Kūčios, kurias apibūdinau straipsnio pradžioje. Likusiam atostogų laikui yra dar daug planų… Į mokyklą sugrįžti teks sausio 4-ąją.

Ar Merry Christmas, ar Feliz Navidad, ar su Šventomis Kalėdomis, ši šventė suartina žmones, kad ir kokie skirtingi jie būtų. Linkėjimai iš už Atlanto!

 

PIRMIEJI NESTRUKTŪRIZUOTI ATGARSIAI

PIRMIEJI NESTRUKTŪRIZUOTI ATGARSIAI

Savo įspūdžius rašyti pradedu klausydama lietuviškos muzikos. Dar sunku suvokti, kad jau prabėgo beveik metai po klasės valandėlės, kurioje išgirdau apie ASSIST mainų programą, pusė metų po lemtingo elektroninio laiško ir du mėnesiai čia, toli, už Atlanto vandenyno. Įvyko, sakyčiau, nemažai: stebėjau visišką saulės užtemimą ir išgyvenau du uraganus.

Su pirma ilgo skrydžio patirtimi užpildžiau geografijos žinių spragą apie laiko juostų skirtumus. Labai keista nesuprasti, kiek valandų išties praleidai ore, kai laikrodis rodo, kad praėjo vos aštuonios. Maršrutas iš Kauno vedė į Frankfurtą, iš Frankfurto – į Bostoną. Tiesiai iš oro uosto su pasimetusiais laike ir erdvėje moksleiviais iš visų pasaulio kampelių ir mes, lietuviai, buvome nugabenti į Pomfret mokyklą Konektikuto valstijoje. Ten praleidome keturias dienas. Buvo labai įdomu susipažinti su visais ASSIST atstovais realybėje, nes iki tol bendravome vien elektroniniais laiškais. O kur dar ir tarptautiniai mokiniai!

            Aš sėdžiu kažkur T raidėje 🙂

Nors visose paskaitose apie prisitaikymą Amerikos mokyklose bei pačioje šalyje pasisėmiau daug naudingų žinių, tenka pripažinti, jog smagiausia pirmųjų keturių dienų dalis kitame žemyne buvo išvyka į Bostoną. Tokiame dideliame mieste, bandant įžvelgti dangoraižių viršų, susisuka galva, o po kojomis, atskirti keliais metrais betono, ūžia požeminiai traukiniai. Amerikietiškas pasididžiavimas šalimi atsispindi visur kabančiose vėliavose (nesvarbu, ar tai smulkus gyvenamasis namas, ar pastatas-milžinas). Po miestą keliomis grupėmis vaikščiojome su gidais, persirengusiais istorinėmis asmenybėmis. Kadangi jau mėnesį mokausi Amerikos istoriją, visi išgirsti faktai apsipina naujomis spalvomis. Tikriausiai pats metas prabilti apie vietą, kurioje ir kaupiu žinias.

Kultūrų pristatymo vakare pasirodėme dainuodami „Mūsų dienos kaip šventė“

Ekskursija po Bostoną

Darlington School, įsikūrusi Romos mieste, Džordžijos valstijoje, yra visgi jaunesnė nei mūsiškė gimnazija – jai 112 metų. Trumpai tariant, dabar tiesiogine prasme gyvenu miestelyje-mokykloje. Pamokos vyksta keliuose skirtinguose pastatuose, kurių arčiausias nuo namo, kuriame gyvenu, nutolęs maždaug tiek, kiek Rygiškių Jono gimnazija nutolusi nuo kultūros centro. Tokiu pačiu atstumu stūkso ir mokyklos koplyčia. Į sporto centrą tenka paėjėti apie penkias minutes. Čia turim ir ežerą su maždaug dvidešimčia nedraugiškų ančių ir gulbių.

Prieš atvykdama labai jaudinausi, jog nesuprasiu savaitės dienų tvarkos, tačiau, kai įsisukau į ratelį kaip žiurkėnas, sekasi visai neblogai. Dienotvarkė gana griežta ir labai užimta. Labiausiai besiskirianti dalis, tikriausiai, yra pati pamokų sistema. Vienos pamokos trukmė – 70 minučių. Mokausi septynis skirtingus dalykus: anglų ir prancūzų kalbas, matematiką, chemiją, Amerikos istoriją, instrumentus pradedantiesiems (groju ukulėle) bei mergaičių chorą. Kiekviena pamoka turi savo numerį nuo 1 iki 8 (turiu vieną laisvą – šeštąją – pamoką). Vieną dieną vyksta nelyginio numerio pamokos, o kitą – lyginio; vieną savaitę turiu tris dienas su anglų kalba, istorija, instrumentais bei mergaičių choru, dvi dienas su matematika, chemija, prancūzų kalba ir laisva pamoka bei atvirkščiai. Įprastai klasėje reikia būti aštuntą ryto (kaip ir pas mus), tačiau trečiadieniais mokytis pradedame be penkiolikos devynios. Neatsiejama mokyklinės dienos dalis yra susirinkimai koplyčioje pirmadieniais ir ketvirtadieniais. Kai nežinojau, ką tai reiškia, maniau, jog vyks bažnytinės apeigos. Iš tiesų, tik ketvirtadieniais perskaitoma malda (amerikiečiai netgi nesiklaupia, tiktai palenkia galvą), o pirmadieniais – tiesiog skaitomi mokinių pranešimai ar kalbos bei paskleidžiama informacija apie savaitės veiklas. Antradieniais ir penktadieniais vietoj šių susirinkimų su dar septyniais mokiniais susirenkame pas savo auklėtoją amerikietiškoms klasės valandėlėms. Kiekvieną dieną yra keturiasdešimt penkių minučių laikotarpis, office hours, kai galima eiti pasikonsultuoti pas mokytojus, jei iškyla kokių nors klausimų ar reikia pagalbos. Taip pat tarp rimtų dalykų įsiterpia ir penkiasdešimties minučių pamoka, iPeriod, kurią galėčiau apibūdinti kaip naujų veiklų išbandymą ar žinių patinkančioje srityje pagilinimą. Mokyklinis laikas baigiasi po trijų dvidešimt, o paskui manęs laukia irklavimas. Taip, prisijungiau į mokyklos sporto komandą! Irklavimas bus įtrauktas kaip mano rudeninė popamokinė veikla. Žiemą ir pavasarį teks pasirinkti ką nors kita. Po treniruočių turiu maždaug pusvalandį atsipūsti, tada einu vakarienės, o nuo 19:30 iki 21:30 – study hall, mokymosi laikas: kambario durys turi būti atidarytos ir namų darbai progresyviai mažėja. Taigi, įprastą dieną mokykloje galėčiau apibendrinti taip:

08:00-09:10 – pamoka

09:15-09-40 – klasės valandėlė/koplyčia

09:40-10:25 – konsultacijos pas mokytojus

10:25-11:35 – pamoka

11:40-12:10 – priešpiečiai

12:10-13:20 – pamoka

13:20-14:10 – iPeriod

14:10-15:20 – pamoka

15:45-17:00 – treniruotė

19:30-21:30 – study hall

            Ar pavyksta išlaikyti aukštus rezultatus? Geras klausimas. Amerikietiška sistema turi 100 balų vertinimą. Žemiausias vidurkis (tikiuosi, kol kas) – 87. Menai skaičiais nevertinami, tad aukščiausias balas, kurį turiu, yra A++, ir tai – instrumentų pamoka. Mokytoja labai skatina kūrybiškumą, tad stengiuosi leisti vaizduotei išsilieti. Su drauge parašėme dainą, ją atlikau mokyklos koplyčioje per susirinkimą. Galite paklausyti jos čia (maždaug 05:05 minutė).

Taip pat mūsų mokykla turi uniformą – marškinėlius trumpomis rankovėmis bei sijonus. Trumpas pastebėjimas: nepavyzdingi rygiškiečiai čia neišgyventų. Nors neretai pasitaiko ir laisvos aprangos dienos. Praeitą savaitę visi dėvėjo temines aprangas – Disnėjaus filmukai ir disko stiliaus drabužiai pakeitė uniformas.

Savaitgalis – kita kalba. Amerikietiško futbolo sezonas jau baigėsi, tačiau šiuos du mėnesius kas antrą penktadienį mokykla organizuodavo namų rungtynes. Smagiausia dalis – rėkti sergant už mokyklos komandą, net jei ir nesupranti, kas vyksta, ir žaidėjai sukritę į didelį žmonių kamuolį. Rungtynės pasibaigdavo apie dešimtą vakaro, o į bendrabučius grįžti privaloma vienuoliktą. Nuo šeštadienio valgykloje būna žymiai ramiau, nes visi mokiniai, negyvenantys bendrabutyje, akivaizdu, čia nevalgo (daugiau maisto!!!). Šeštadieniais kursuoja daug autobusų, pradedant antrą dienos, baigiant dešimtą vakaro. Dažniausiai vežama į Romą: apsipirkti parduotuvėse Walmart ir Riverbend, pavalgyti greito maisto restoranuose, išgerti Starbucks, apsilankyti kino teatre. Kartais pavyksta nuvažiuoti ir į Džordžijos sostinę – Atlantą. Iš pradžių šios ekskursijos labai viliodavo, bet pastaruosius savaitgalius, kai namų ilgesys užsiropščia ant kupros ir įsikabina į plaukus, norisi tiktai miego ir ramybės (nors stengiuosi atsispirti būti viena ilgą laiką – tai tik pagilina liūdesį). Neretai su draugėmis užsisakome picų (šis gurmaniškas patiekalas bus vienas labiausiai pasiilgtų dalykų, kai grįšiu namo; lietuviai turi dar neblogai pasistūmėti picų industrijoje) ir tiesiog kalbamės, taip atsipūsdamos nuo streso – čia jis toks pat kaip ir namie.

Kelis savaitgalius praleidau su šeima, kurios namuose gyvensiu per ilgesnes atostogas. Vieną kartą jau gaminome tinginį, tad lietuviška kultūra dalinuosi aktyviai. Įdomu pamatyti amerikietiškos šeimos gyvenimą ir būti jo dalimi.

Uragano Irmos dienoms atslinkus, mokykla buvo uždaryta kelias dienas, nors mūsų mieste jis ir nebuvo toks siautulingas. Vieną dieną baisiai atšalo, pradėjo lyti ir vėjas vos nenupūtė žingsniuojant pusryčių, bet viskas tuo ir baigėsi. O prieš tai siautęs uraganas atpūtė tik lengvą lietutį (tikiuosi, taip kalbėdama neprišaukiu dar baisesnės gamtos stichijos). Vienas dalykas, kuris mane labai erzina, yra pietiečių meilė oro kondicionieriams. Lauke šiuos du mėnesius buvo karšta, apie trisdešimt laipsnių Celsijaus, o visuose pastatuose – lyg šaldytuve. Šią savaitę prasidėjo vėsesni orai, jau ir lapai dažosi margesnėmis spalvomis (deja, bet medžiai neprilygsta Lietuvai).

Viena iš žymiausių rudenio švenčių čia – Homecoming (sugrįžimas namo). Į mokyklą savaitgaliui suplūdo mokiniai, Darlington baigę dar 1962-aisiais. Šios progos kulminacija – diskoteka šeštadienio vakarą. Buvo smagu praleisti laiką šokant pagal dainas, kurių net nežinojau, o kokia Homecoming tradicija, taip ir neišsiaiškinau.

Štai tokie pirmieji mano įspūdžiai iš už Atlanto. Tikiuosi, skaityti nenusibodo. Ei, dešimtoke, gal kitais metais ir tu norėtum rašyti straipsnius į šią rubriką? Sek šiuos žingsnius:

  1. Apsilankyk ASSIST tinklalapyje;
  2. Atidžiai perskaityk reikalavimus;
  3. Išsigąsk;
  4. NEPASIDUOK ir su šiurpu skaityk visus angliškai parašytus dokumentus;
  5. Išsiųsk savo anketą;
  6. Kaip tikras lietuvis pražingsniuok visus etapus ir pasitik savo amerikietiškus metus! (Jei kils klausimų, parašyk man!)
Kalėdos!

Kalėdos!

Šį rimties vakarą prie Kūčių stalo mėgaujantis ramybe vis vien neapleidžia mintis apie rytoj ateisiančias Kalėdas. Per jas apsilankys visų gimnazistų laukiamas tikrų tikriausias Kalėdų senelis, aplinkoje skraidys daugiau šypsenų nei žadamų lietaus lašų. Kas gi vis dėlto tos Kalėdos? Galbūt šie dalykai…

  • Kažkur belakstantys mandarinai, nerandantys savo dėžės.
  • Kažkuriam Amerikos oro uoste kaip mandarinas besiblaškanti teta.
  • Koks nors mažas nykštukas, tyčia nušokęs nuo sausainių pakuotės piešinio.
  • Kojas užsiauginę žodžiai, paliekantys lapą dėl troškimo keliauti garsu.
  • Katinas, penkiskart vaizduojantis Tarzaną ant eglutės.
  • Kaspinų nuoplaišos, besidraikstančios paskui murzinas šuns pėdas.
  • Kelyje užšalęs mašinos variklis, gaila, nevaromas tikėjimu ir šventine dvasia.
  • Kalėdų senelio rankose atsidūrę siautulingai iš dėžutės pagrobti sausainiai, nuo kurių pabėgo tas pats nykštukas.
  • Kvapas, užgožiantis visas dėl slėgio liūdinčias židinių smalkes, kurį skleidžia pasiklydę mandarinai.
  • Kelią namo iš visų pakampių radę gyvi mandarinai.

O galbūt ir ne šie. Tačiau viena neabejotina tiesa – kad Kalėdos yra vienas didelis apkabinimas, suglaudžiantis visus žmones į mažas krūveles – yra neabejotina.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „santa claus animated“

80-ųjų stiliaus šokių vakarėlis!

80-ųjų stiliaus šokių vakarėlis!

Penktadienį mokykloje praūžė vienas laukiamiausių metų renginių – šokių vakarėlis 80-ųjų ir 90-ųjų stiliumi! Jau nuo ankstyvo ryto koridoriais marširavo ir mokytojus trikdė padidėjęs garbanotų plaukų kiekis, o po pamokų prisijungė ir įvairiausių spalvų šešėliai bei madingiausi praeities treningai. Aktų salėje netrūko triukšmo, juoko, plojimų ir, be abejo, šokių! Skambant į kraują įaugusiems hitams mokiniai šėlo šviesų margumyne ir sugrįžo trimis dešimtmečiais atgal. Galbūt laiko mašiną išrasti net ir nebūtina – tereikia atsigręžti į praeities palikimą ir perkelti jį atgal į tikrovę!

3d

1-osios vietos nugalėtojai – 3D klasė!

2gklase

2-osios vietos laimėtojai – 2G!

2dklase

3-osios vietos nugalėtojai – trečiokų įpėdiniai, 2D klasė!

Dar kelios akimirkos:

 1ddddd  vedejai

2eee

simonele

2fklase

 

Pirmasis sniegas (Lapkričio ir Gruodžio pokalbis)

Pirmasis sniegas (Lapkričio ir Gruodžio pokalbis)

– Et, Gruodi, kaip liūdina tris mano savaites pravardžiuojantys mokiniai…

– Negi taip baisiai užgaulioja?

– Taip, taip… „Prieškalėdinė depresija“ – dar švelnus pasakymas. Netgi juodąja skyle vadina… Lyg aš suryčiau jų laiką!

– Na… Iš dalies, tai – tiesa.

Lapkritis susiraukė, paraudonavo iš pykčio ir jau žiojosi rėžti pikčiausius žodžius bičiuliui, tačiau Gruodis savo ruožtu kalbėjo toliau.

– Lapkriti, nesupyk, tačiau negaliu tavęs apginti… Tu – niūrus, šaltas, anksti atimi dienos šviesą. Negana to, tu toks jautruolis! Verki ir verki, mokiniai baigia batus prisemti. Argi negali šiek tiek pakentėti, kol aš užimsiu tavo vietą? 

– Kodėl gi tu taip kalbi? Argi pats nesi jautrus? Kai priverki snaigėmis, žmonės dorai į darbą nuvažiuoti negali… Mano šaltis, su tavuoju palyginus, beveik vasaros šiluma! – išbėręs žodžius, Lapkritis sustojo įkvėpti oro. – Ką daryti, jei aš esu melancholikas? – jo pyktis staiga persimainė į liūdesį. – Gruodi, Gruodi, kaip tau pasisekė, jog tave myli! Ką gi aš čia bandau tave peikti… Tu tiesiog nušvieti visus savo džiaugsmo ašaromis, mokiniai negali atitraukti ne tik akių dėl tavo ir gamtos dermės, bet ir minčių – tu turi Kalėdas ir net Naujuosius Metus! Aš niekada nebūsiu toks, kaip tu…

Gruodis staiga pasijuto blogai, pasakęs draugui tiesą. Jis priėjo arčiau, uždėjo Lapkričiui ant peties ranką ir tarė:

– Neliūdėk, Lapkriti. Tu neprivalai būti toks, koks esu aš. Tu esi nuostabus, koks esi! Kaip kvaila buvo pradėti ginčą. Juk mes draugai! Ir mes galim vienas kitam padėti… – Gruodis mįslingai šyptelėjo. – Ką manai – ar užteks ir man vietos biure? Sumaišytume tavąją tamsą ir liūdesį su mano džiaugsmu ir šviesa. Joks mokinys neišdrįs tavęs pavadinti juodąja skyle! Na, nebent baltąja, bet tai jau šis tas geresnio.

Lapkritis nukreipė žvilgsnį į bičiulį Gruodį, iš akių bandė veržtis ašaros, tačiau, nurijęs jas, jis plačiai išsišiepė. 

– Gruodi, skubėkim į biurą. Kuo greičiau.

 

Po šio sąmokslo tarp dviejų draugų galime džiaugtis pirmuoju sniegu! Mokiniai, kad ir kaip sunku būtų, nestebeilykime per langus visą pamokos laiką – pasistenkime neviršyti trisdešimties minučių 🙂 Taip pat būkime budrūs rytais eidami mokyklos kieme ir lipdami laiptais – kartu su sniegu sugrįžo ir ledas!

img_8348

 

 

 

 

Tarptautinė Mokytojų diena

Tarptautinė Mokytojų diena

„Mokytojas – tai kompasas, suaktyvinantis mokinių smalsumo, žinių ir išminties magnetus.“

Spalio 5-oji – ypatinga šventė visiems pasaulio pedagogams. Šią dieną mokytojai sulaukia šiltų sveikinimų iš juos mylinčių mokinių, kartais dvejojančių pasakyti gražų žodį.

Mūsų gimnazijoje įspūdingą šventę surengė abiturientai – oi, visai ne abiturientai, o Olimpo dievai! Ryte aidėjo nuostabūs violončelės ir pianino garsai, pasitikę mokytojus. Koridoriais šurmuliavo Dzeusas su ištikima palyda ir griaudžiančiu balsu patikrino pedagogų žinias apie graikų dievus. Kas vyko vėliau, aktų salėje, žino tik dievai ir mokytojai…

Mieli mokytojai, dėkojame jums už visas žinias, kurias mums dovanojate, už laiką, praleidžiamą su mumis ir už begalinę kantrybę!

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „teacher animation“

Pasaulinė Žemės diena

Pasaulinė Žemės diena

Ar žinote, kodėl Pasauline Žemės diena paskelbta būtent kovo 20-oji? Tai – pavasario lygiadienis, kai dienos ir nakties trukmė tampa vienoda.  Skirtingose Pasaulio vietose ši diena minima ir kovo 21-ąją dėl laiko juostų skirtumo.

Rodos, kovo 20-oji – tai pavasarinio „traukinio“ gamtoje įsibėgėjimas: parskridę gervių pulkai išdidžiai praneša apie savo grįžimą, pasitinka parplasnojančias žąsų virtines, miškuose ir laukuose nedrąsiai savo žiedelius praskleidžia snieguolės. Tačiau šįmet gamta sumanė iškrėsti pokštą, ir šiandien, tą pačią kovo 20-ąją, ne taip, kaip prieš savaitę, nekyla noras nusimauti pirštines einant taku ir grožėtis pradedančia žaliuoti žole – viskas, kas po truputį žengė į pavasarį, buvo padengta storu baltų snaigių sluoksniu. Kad ir kaip būtų gaila, tai – ne natūralus ir įprastas procesas, o labai rimta pačios gamtos  „žinutė“ mums, žmonėms. Tokios anomalijos aplinkoje vyksta dėl ūkinės ir pramoninės veiklos, kuri daro įtaką klimato atšilimui. Temperatūra atmosferoje nenumaldomai ir dėsningai kyla dėl išmetamųjų dujų, trąšų, Žemės paviršiaus keitimo dėl to, kad galėtų iškilti nauji miestai. Tai labai kenkia gamtai: nyksta gyvūnų rūšys, prarandančios gyvenamuosius plotus dėl sparčiai kertamų miškų, tirpsta ledynai, dėl kurių kyla vandens lygis. Dabar ir patys liūdime, kai per Kalėdas už lango žliaugia liūtis, o sniego patalas, susikaupęs pernakt, tampa suplotu ledu.

Tikriausiai nedaug kas galėjo pagalvoti, kad visi techniniai laimėjimai galų gale pradės kenkti pačiai žmonijai. Tokius procesus sustabdyti labai sudėtinga – jau seniai žinoma, kad žmogaus ir gamtos jėgų lyginti neverta. Tačiau mokslininkai ieško būdų, kaip slopinti klimato atšilimą ir neigiamą žmogaus įtaką gamtai. Dėl to turime stengtis visi – negalima galvoti, jog nieko nenutiks, jei numesime popierėlį ant žemės ar nerūšiuosime šiukšlių, nes žmonių, galvojančių tą patį, yra ir daugiau. Todėl labai svarbu tausoti gamtą ir kaip įmanoma labiau prisidėti prie jos išsaugojimo, kad galėtume ir toliau grožėtis už kalno kylančia saule, žaliuojančiomis pievomis, nusėtomis dobilais, gandrais, kleketuojančiais šiltais vasaros vakarais.