Pagal
Autorius: Aistė Jaudegytė

Įkvepiantis interviu norintiems keliauti 😄✈🚌🌏

Įkvepiantis interviu norintiems keliauti 😄✈🚌🌏

Neringa Zakarauskaitė – buvusi mūsų gimnazijos mokinė. Nors mokykloje nebuvo gan aktyvi, tačiau dabartinis jos gyvenimas dažnam žmogui atrodytų lyg svajonė. Neringa nėra mergina, kuriai patiktų būti „pilkos masės“ dalimi, ji nuolat stengiasi kelti sau naujus iššūkius, aplankyti naujas vietas ir išbandyti save įvairiose srityse. Galbūt todėl jai be galo patinka keliauti, o savo sukaupta patirtimi ji panoro pasidalinti su visa gimnazijos bendruomene. Bet apie viską nuo pradžių…

Žinome, jog pabaigus mokyklą nusprendei studijuoti Anglijoje. Kokios patirties tau tai suteikė? Koks yra vienas didžiausias skirtumas tarp mokyklos gyvenimo ir universiteto gyvenimo?

Esi visiškai atsakingas už save, mano atveju aš buvau toli nuo namų, kalbėjau užsienio kalba. Iš tikrųjų studijos užsienyje man buvo gyvenimo mokykla. Tai buvo pradžia į savarankišką gyvenimą. Sprendimus turi priimti pats ir nuo jų formuosis tavo pasaulis, tavo požiūris į jį. Kai sugrįždavau į gimnaziją aplankyti mokytojų, tekdavo pabendrauti ir su mokiniais. Visuomet jie su nuostaba ir susižavėjimu klausinėdavo apie gyvenimą užsienyje. Tai atrodo labai žaviai, bet iš tikrųjų nebuvo taip lengva ir kelias rožėmis tikrai nebuvo klotas. Teko daug dirbti, kad pasiekčiau savo tikslų ir palikčiau ne tik savo, kaip studentės pėdsaką, bet ir savęs, kaip asmenybės, kuri nori daryti didelius darbus. Be abejo kiekvienas pasirenka, kokiu keliu eiti ir kaip išpildyti savo studijų metus: vakarėliai, klubai ir pan. Bet man tai buvo savęs realizacijos proga, nauja pradžia ir galimybė išpildyti save kaip kūrybininkę, kam ne visada radau palaikymą ir erdvę savo bendraamžių terpėje, Lietuvoje. Iš tikrųjų užsienis užaugina, gerokai. Ūgtelėjau kiek daugiau, nei kai kurie mano draugai Lietuvoje jų studijų metais, nes visgi realybė gyvenant Anglijoje buvo kiek kitokia. Aišku kaip ir visur, norint kažką pasiekti reikia sunkiai dirbti. Sunku galbūt labiausiai, nes pasiilgsti namų, bendravimo sava kalba. Visgi Anglija yra niūroka ir tikrai tamsusis matų periodas, kaip ir visur, prideda šiokios tokios nostalgijos. Nuoširdžiai patariu visiems, kas norit studijuoti užsienyje – pirmyn! Apart visų išvardintų dalykų dar sutiksit ir nuostabių žmonių, susirasit draugų ir turėsit unikalių patirčių.

Daugelis abiturientų šiuo metu yra „pasimetę“ ir dažnai stresuoja dėl studijų pasirinkimo. Kokį patarimą norėtum jiems duoti, kad gyvenimas po mokyklos baigimo taip negąsdintų?

Gal verta būtų paminėti šiek tiek apie pačias studijas, nesvarbu, kur jūs tai norite daryti. Žinau jog abitūrientams dabar yra periodas su daug klausimų, apmąstymų ir nerimo renkantis savo ateitį. Mūsų visuomenėje yra norma ir tam tikras gyvenimo modelis, pagal kurį lyg ir turėtume gyventi: mokykla, universitetas, geras darbas, savi namai, šeima it t.t. Tai nebijokite nebūti jo dalimi, jeigu nežinote kur stoti, nestokit tik dėl to, jog reikia, nes taip visi daro. Patariu pakeliauti, padirbėti, užsiimti kokia nors veikla, išbandykit save gyvenime, tuomet atsiras naujų idėjų ir jeigu nesugalvosit, ką norit veikti, tikrai atsiras dalykų, kurių žinosit, jog nenorit, o tai irgi padės priimti sprendimus. Vadovaukitės nuojauta, juk kuriate savo ateitį, ne tėvų, draugų ar aplinkos, kuri jums diktuoja kaip gyventi. Būkit drąsūs ir rizikuokit, tai atneša pačių netikėčiausių dalykų!

Žinome, kad daug keliauji. Kokią įdomiausią vietą esi aplankiusi? Kuo ji ypatinga?

Sunku būtų išskirti vieną vietą. Man kiekviena kelionė tapo ypatinga, kiekviena aplankyta vieta turėjo savo istoriją ir ten sutikti žmonės, išgyventos akimirkos mane daug ko išmokė. Ypatinga yra pati patirtis keliauti. Taip praleidau beveik metus savo laiko, pamatyta ir patirta labai daug. Sutikti žmonės mano keliones padarė įsimintiniausias, kiekvieną aplankytą vietovę prisimenu pagal savo bendrakeleivių-draugų veidus.

Pabaigus studijas buvai grįžusi į Lietuvą, tačiau nusprendei vėl išvykti. Ar nebuvo baisu iškeliauti į užsienį nežinant konkretaus tikslo?

Aš visada pasikliauju nuojauta, žinojau, kad darau teisingą sprendimą. Be abejo buvo daug nerimo pradžioje. Sunkiausia yra žengti pirmą žingsnį, po to viskas einasi sava vaga. Sutinki žmones, kurie noriai padeda, kuriems yra įdomu išgirsti tavo istoriją. Kai nežinai tikslo, tai kiekviena diena tampa atradimu, aš manau kelionių nereikia planuoti, jos tampa pačios įdomiausios, kai nežinai ko tikėtis.

Kodėl pasirinkai keliauti viena? Kokie tokio keliavimo pliusai/minusai?

Norėjau keliauti viena, nes tai buvo savęs išbandymas. Turėjau visiškai perlipti save ir išeiti iš komforto zonos. Mano didžioji dalis kelionių buvo savanoriavimas su programa workaway.info. Tokiu būdų ne tik sutikau daugybę įdomių žmonių, bet ir turėjau galimybę išmokti naujų įgūdžių, netgi pramokau vokiečių kalbą. Atsidūrus šalyse, kuriose negalėjau susikalbėti anglų kalba, buvo iššūkis, kaip kad mano pirma naktis važiuojant į savanorystę Vokietijoje: Buvo šaltas rudens vakaras, o turėjau nuvažiuoti į mažą kaimelį. Tamsus vakaras, aš važiuoju su autobusu į viešbutį, kuriame apsistosiu ateinantį mėnesį. Aplinkui miškas, vairuotojas nekalba angliškai, aš nė kiek vokiškai, autobusas sustoja tik tada, kai keleivis paprašo kur išlipti. Aš nerimaudama tikrinu savo žemėlapį, bandau kabėtis su vairuotoju. Buvo tikrai neramu, bet pasiekiau savo tikslą. Buvo daug įvairių nuotykių, kiekviena diena buvo nenuspėjama. Tokios patirtys ir skatino kuo daugiau išmokti iš kelionių, dėl to ir stengiausi lavinti kalbas.
Pliusai, na visų pirma vienai keliauti yra didelė laisvė. Tada tu esi nepriklausoma ir gali daryti, ką tik nori, kada nori. Tokiu būdų galėjau aplankyti daugybę draugų, būti spontaniška. Sutikti keliautojai dažnai tapdavo bendrakeleiviais, kai esi viena yra daug paprasčiau susipažinti su naujais žmonėmis. Keliavimas – ‘backpaking‘ buvo gera pamoka kaip elgtis su finansais, išmokau daug dalykų apie paprastą bei pigų keliavimą ir atvėrė akis į daug paprastesnį gyvenimo būdą. Taip perėjau prie minimalizmo, praleidau metus turėdama kuprinę daiktu ir tik tiek, kiek galėjau panešti. Viso to užteko ir niekada nejaučiau lyg kažko truktų. Kiekviena patirtis, gera ar bloga, buvo pamoka gyvenimui, galimybė tobulėti, augti. Per metus išmokau tiek, kiek jokios pamokos ar paskaitos manęs neišmokė – Gyvenimo.

Plačiau papasakok, ką veikei užsienyje.

Kaip ir minėjau, atlikau savanorystės projektus. Mano kelionė prasidėjo neplanuojant keliauti. Išvažiavau pas tetą į Berlyną su didele svajone ten siekti karjeros dirbant su grafiniu dizainu ir leidyba. Praleidau Berlyne daugiau nei mėnesį laiko ir supratau, kad nesu dar tam nei nusiteikusi, nei pasiruošusi, tad nusprendžiau įgyvendinti savo svajonę – ‘Backpaking‘. Susiradau pirmą savanorystę ir išvykau į Šiaurės Vokietiją. Taip kas mėnesį susirasdavau vis naują projektą ir aplankydavau užsienyje gyvenančius draugus. O jų taip pat buvo daug iš studijų metų, kuriuos praleidau Anglijoje – Norwich mieste.
Mano pirma savanorystė buvo Ajurvedos centre, kur praktikavau jogą ir mokiausi vokiečių kalbos. Workaway.info programa man buvo puiki galimybė rasti būdų išmokti kažką naujo ir išbandyti save. Patariu visiems, kurie nori gilinti žinias tam tikromis temomis ar tiesiog praplėsti akiratį, susirasti bendraminčių. Taip keliavimas man išliko prasmingas, nes ne tik pamačiau naujų vietų, bet ir turėjau galimybę išbandyti naujų dalykų. Teko atlikti savanorystę bendruomenejė, kur mokiausi apie Parmakultūra – natūraliąją žemdirbystę Saksonijoje, Vokietijoje. Praleidau nemažai laiko Italijoje prižiūrint gyvūnus, kur gyvenau su italų šeima.

Ką apie tavo keliones galvoja artimieji (šeima, draugai)?

Kai tik pradėjau keliauti, visiems buvo šiek tiek neramu. Mergina ir dar viena. Iš pradžių be abejo jaudinosi, bet kai išgirdo mano pasakojimus, labai džiaugėsi už mane ir palaikė.

Turbūt vienas iš didžiausių iššūkių, tiek kūnui, tiek sielai, tau buvo Piligrimystės žygis. Ar rengeisi šiam žygiui fiziškai? Kokios mintys buvo tavo galvoje, priimant šį sprendimą?

Piligrimystė buvo kelionė, kuri mane pati susirado, kad ir kaip keistai tai skambėtų. Kai pirmą kartą apie ją išgirdau (turbūt 3 metai atgal), aš tik pasvajojau kada nors eisianti tuo keliu. Kai pradėjau keliauti, mano svajonė buvo metų bėgyje tai įgyvendinti, ir kai susiklostė palankios sąlygos, nieko nelaukus nusipirkau lėktuvo bilietą į Prancūziją. Širdis kirbėjo, nes negalėjau patikėti, kad pagaliau tai įgyvendinsiu.
Turėjau beveik 2 mėnesius laiko iki starto, tuo metu buvau Italijoje, gyvenau kalnuose, tad kiekvieną laisvą momentą išnaudojau vaikščiodama po Toskanos papėdes. Po to sekė mėnesis Londono, trumpas darbas susikaupti finansams. Tai buvo psichologinė ruošimosi dalis. Kadangi buvau nusiteikusi eiti taip, kaip man gamta leis, nenorėjau detaliau domėtis apie maršrutą. Turbūt įsimintiniausias momentas buvo Tulūze įsėdant į traukinį, vežantį iki miestelio, kuriame autobusas mus nuveš į Saint-Jean-Pied-de-Port, kur ir pradėsime Piligrimystę. Tada daug minčių buvo ties maršrutu, kurį pasirinkti. Visi traukinio keleiviai buvo piligrimai. Tą dieną buvo kaip niekad šalta, o važiavome į kalnus. Aplinkiniai pradėjo kalbėti, jog bus audra kalnuose ir laukia sudėtingos oro sąlygos. Nemeluosiu, nerimastavau iki pat sekančio ryto, kai visi pajudėjome įveikti Pirėnų. Mums tądien labai pasisekė, nes oras buvo puikus. Be to, buvo mano gimtadienis, taip buvau suplanavusi pradėti savo metus. Jaučiausi pradedanti ypatingą kelionę į save ir tai tik žymėjo pradžią naujų kelių, naujų nuotykių.


Jeigu trumpa informacija, kurią gavome apie Tavo studijas ir keliones, būtų knygos anotacija – norėčiau ją perskaityti. Ar Piligrimystės žygis būtų tos knygos kulminacija?

Piligrimystė man visada žymėjo pradžią o ne pabaigą. Taip ir įsivaizdavau visą savo kelionę, savęs ieškojimo, suvokimo, atradimo kelią. Jeigu rašyčiau knygą, tai turbūt kiekviena pabaiga man visuomet reikš kažko naujo pradžią. Išduosiu mažą paslaptį – šiuo metu rašau knygą, kuri bus dedikuota mano žygiui. Tai bus eilėraščiai, tad šiuo metu einu poezijos keliu, kuo mane ir įkvėpė būtent ši kelionė.

Ką galėtum patarti šį straipsni skaitantiems mokiniams, o galbūt ir jų mokytojams bei tėvams?

Manau kelionės yra pati didžiausia investicija į save. Kai mokiausi mokykloje, man tai visada buvo galimybė atrasti kažką naujo. Turbūt tai paveldima, mano tėtis labai daug keliavo. Kai buvome vaikai, visada aplankydavom naujas vietas tiek užsienyje, tiek Lietuvoje. Kelionės praplečia akiratį, visgi Lietuva yra labai maža. Aš visada galvoju, kad pasaulis yra per daug didelis, per daug platus, kad nejudėtume iš vietos. Patarčiau būti drąsiems, net ir mažos išvykos į kaimynines šalis gali duoti labai daug. Keliavimas ne visada turi būti brangus ir reikšti apsistojimą viešbučiuose ar kurortuose. Skatinkit savo mokinius/studentus/vaikus „paragauti“ kelionių patiems. Tai išmoko ir suteikia daug drąsos. Klysti ir mokytis iš tų klaidų – tai labai paprasta, bet mes dažnai to bijome.

Keletas akimirkų iš kelionių:

Kvietimas!

Kvietimas!

Labai visus kviečiame drauge švęsti mūsų mokyklos 150 metų jubiliejų! O ypač laukiame buvusių gimnazijos auklėtinių 😊 ( daugiau informacijos rasite paspaudę ant straipsnio pavadinimo arba ant dešinėje pusėje esančios nuorodos RJG 150 😊 )

Interviu su naująja gimnazijos prezidente 😊

Interviu su naująja gimnazijos prezidente 😊

Rudenį mūsų gimnazijoje vyko naujojo prezidento rinkimai, kuriuos laimėjo IIĖ klasės mokinė Simona Geležiūtė. Mes nusprendėme su Simona susipažinti artimiau ir uždavėme jai keletą klausimų 🙂

Ar nesigaili savo sprendimo tapti mūsų mokyklos prezidente? Ar kažką pakeistum, jeigu būtų galima atsukti laiką atgal?
Na, dar nesigailiu tapusi mokyklos prezidente, nes nuoširdžiai tikiu, kad galiu kažką pakeisti ir pagerinti mūsų mokykloje. Jeigu galėčiau atsukti laiką atgal, tikriausiai nekeisčiau savo sprendimų. Galbūt daryčiau kai kuriuos dalykus kiek kitaip, tačiau tikslas išliktų tas pats.

Pirmoje klasėje pravėrusi gimnazijos duris išvydai, koks yra tikrasis mūsų gimnazijos veidas. Ar pasiteisino visuomenėje sklandantis griežtos gimnazijos įvaizdis?
Prieš ateinant į šią gimnaziją buvau apie ją girdėjusi visko: ir kad čia labai sunku, ir kad labai lengva. Taip pat buvau girdėjusi įvairių nuomonių apie mokytojus. Galiu pasakyti, kad tai išties baugino ir kėlė labai daug abejonių, ar nepasigailėsiu atėjusi, tačiau kiekvienas ateiname ir susidarome savo mokyklos įvaizdį. Tik nuo kiekvieno iš mūsų priklauso, ar mes patikėsime viskuo, ką girdime, ar nusipiešime savo mokyklą. Negalėčiau teigti, jog girdėjau, kad mūsų gimnazija yra labai griežta, tačiau galiu pasakyti, kad veikti tikrai yra ką (ir ne tik mokslų atžvilgiu).

Nepavykę kontroliniai, užmiršti namų darbai, kitokie naujų mokytojų reikalavimai… Visiems mums teko susipažinti ir savu “kailiu” patirti bent vieną iš šių mokinių realijų. Kaip tau pavyko susidoroti su stresu ir adaptuotis gimnazijoje? Kaip tai ištverti patartum gimnazijos pirmokams?
Atėjus į šią gimnaziją streso buvo tikrai daug, bet man visa tai kartu buvo ir įdomu, nes nauja aplinka, nauji draugai… Tikriausiai mane skatino mintis, jog į gimnaziją atėjau niekieno neverčiama, savo noru. Taip pat žinojau, kad niekas neateina savaime, tad norint kažką pasiekti, tobulėti kaip asmenybei bei išmokti kažką naujo reikia įdėti darbo, o tam reikia išdrįsti priimti naujus iššūkius ir sunkumus. Mokyklos pakeitimas man buvo išties didelis iššūkis. Gimnazijos pirmokams patarčiau stengtis į viską žiūrėti su šypsena veide ir nesileisti įbauginamiems mažiausių smulkmenų. Kiekvienas gimnazistas perėjo tą naują ir baugų laikotarpį, kai viskas yra  nepažįstama, tačiau žiūrint į viską pozityviai labai lengva integruotis į gimnazijoje verdantį gyvenimą.

Ne paslaptis, kad mokykloje jau seniai yra pasiūlymas įprastą skambutį pakeisti kokia nors melodija. Mokinių ir mokytojų nuomonės išsiskiria – vieni pritaria šiai šiuolaikiškai idėjai, kiti – ne. Kokia yra tavo pozicija šiuo klausimu?
Man asmeniškai dabartinis mokyklos skambutis netrukdo ir netgi visai patinka. Jis rimtas ir aiškus, o muzikinis skambutis man nėra labai patraukli idėja, nes kiekvieno mokinio muzikinis skonis skirtingas ir, galbūt, mokinius nemėgstama muzika gali erzinti.

Gimnazijoje yra tendencija, kad kuo vyresnis gimnazistas, tuo labiau jis nenori dėvėti švarko. Kokia yra Tavo pozicija?
Uniformos yra svarbi gimnazijos dalis, tačiau drįsčiau abejoti, ar jos reikalingos kasdien. Švenčių metu ar atstovaujant mokyklai, manau, derėtų vilkėti unformą, tačiau nemanau, kad ji yra reikalinga kasdienai.

Mokyklos prezidente jau tapai. Ar yra dar kas nors, ką jau seniai svajoji padaryti, bet dar nepadarei?
Svajonių aš visuomet turiu, tačiau ar jos įgyvendinamos dabar – nesu tikra. Manau reikėtų dar šiek tiek luktelti. Tačiau jei atsiras, tikrai jų sieksiu.

Įsivaizduok, jog turi galimybę susitikti su bet kuriuo literatūros veikėju, kas tai būtų? Kodėl?
Šis klausimas privertė ilgam susimąstyti, nes labai sunku iškirti vieną veikėją, kai turiu kelis ir visus vienodai mylimus. Tikriausiai norėčiau susitikti su ponu Darsiu iš knygos ,,Puikybė ir prietarai”. Šis veikėjas, mano manymu, parodo, kad pirmasis įvaizdis dažniausiai būna apgaulingas. Ponas Darsis man simbolizuoja dosnumą, išsilavinimą, gėrį ir užsispyrimą siekti savo tikslų.

Kaip jautiesi prezidentės poste sutikta gimnazistų – kaip Barakas Obama ar Donaldas Trumpas?
Labai norėčiau būti sutikta kaip Barakas Obama, tačiau nesu tikra, ar taip buvo. Nenoriu savęs nei pervertinti, nei nuvertinti, todėl nežinau, kaip atsakyt į tokį klausimą. Bet tikrai sieksiu, kad būčiau išleista kaip Barakas Obama.

Dėkojame Simonai, jog atrado laiko atsakyti į klausimus, ir linkime visokeriopos sėkmės! 🙂

Atvirų durų diena

Atvirų durų diena

Esi 8-11 klasių moksleivis? Nori mokytis mūsų gimnazijoje, susirasti daug naujų draugų ir turėti pačius šauniausius mokytojus? O gal dar turi klausimų, neduodančių ramybės? Tuomet gegužės 18 dieną lauksime Tavęs išskėstomis rankomis! Griebk draugus už parankės ir 15 val. ateik į aktų salę, kurioje gausi visą reikalingą informaciją bei galėsi artimiau susipažinti su mūsų gimnazija!😊Recommended+Reading

Tarptautinė teatro diena 🎭

Tarptautinė teatro diena 🎭

Teatras – tai vieta, kurioje slypi daugybė personažų ir charakterių, tik ir laukiančių, kada galės pasirodyti žiūrovams. Tai vieta, kurioje gali pasijausti lyg visai kitame pasaulio krašte.  Šiais metais kovo 27 dieną yra švenčiamos ne tik Velykos, bet ir minima Tarptautinė teatro diena. Šia proga kviečiame apsilankyti teatre, o kartu į norimą spektaklį atsivesti ir draugą! Beje, Marijampolės dramos teatro jaunimo studija „NAUJA KARTA“ balandžio 2 dieną Tarptautinės teatro dienos proga organizuoja dėmesio vertą renginį „ŽALIA LEMPUTĖ“ , kuriame jaunieji aktoriai leis pasinerti į nuotykių kupiną kelionę. Tad nepraleiskite progos pamatyti puikų reginį! 🙂

Nacionalinis diktantas 🖊

Nacionalinis diktantas 🖊

Šiandien visoje Lietuvoje vyko nacionalinis diktantas, kuriame sudalyvauti nepraleido progos ir mūsų gimnazijos mokiniai. Nacionalinis diktantas – tai konkursas, skatinantis ir moksleivių, ir suaugusiųjų raštingumą. Jis yra rengiamas jau nuo 2006m. Šiemet diktanto dalyviai rašė prozininkės Danutės Kalinauskaitės tekstą. Po nacionalinio diktanto taip pat buvo rašomas ir Marijampolės diktantas. Džiaugiamės, jog moksleiviai noriai dalyvauja tokiuose renginiuose ir tikimės, kad kuo toliau, tuo daugiau bus organizuojama konkursų, skatinančių raštingumą 😊

Pasaulinė sniego diena ❄

Pasaulinė sniego diena ❄

Esi sniego mėgėjas ir negali įsivaizduoji žiemos be jo? Pamačius besileidžiančias snaiges tavo veide iš karto atsiranda šypsena? Tuomet šis pirmadienis tau bus visai nesunkus. Kodėl? Nes šiandien yra švenčiama pasaulinė sniego diena! Šią dieną visame pasaulyje yra rengiami įvairiausi žiemos sporto renginiai, tačiau jei juose sudalyvauti nepavyks – nenusimink! Bet grįžęs namo nepamiršk padaryti sniego angelą, įšokti į didžiausią pasitaikiusią sniego pusnį arba pakviesti draugų pažaisti sniego karą ir prisiminti vaikystę:)