ATGIMIMAS, arba JAU UŽUODŽIU LIETUVIŠKĄ VASARĄ

ATGIMIMAS, arba JAU UŽUODŽIU LIETUVIŠKĄ VASARĄ

Šiandien sukanka lygiai devyni mėnesiai po akimirkos, kai pakilau nuo Lietuvos žemės, skrisdama link tuometinės nežinios. Per devynis mėnesius išsivysto gyvybė; lygiai taip ir manyje gimė pasikeitimai, kilę iš praturtinančių patirčių per visą šį laiką. Taip pat šiandien lieka devynios dienos iki amerikietiškų mokslo metų pabaigos, todėl noriu pasidalinti, ką išmokau, atradau, supratau bei ką nuveikiau po paskutiniojo savo straipsnio per Kalėdas!

Vidinių pasikeitimų srityje jaučiu, kad tapau atviresnė, savarankiškesnė, kantresnė ir supratingesnė. Buvimas toli nuo namų prispaudė pripažinti savo emocijas, jų neužspausti, verkti, kai norėjosi verkti. Sunkiausia šio namų ilgesio proceso dalis buvo paprašyti emocinės paramos. Pradinės mintys, sukęsi galvoje: kaip čia atrodysi, jei sriūbaujanti skųsiesi, kad pasiilgai namų. Tačiau viskas pasviro kitaip, ir pirminiai nusistatymai pavirto į šitai: pabūti silpnam suteikia stiprybės, pasidalinimas liūdesiu stato pasitikėjimą kitu žmogumi, o jei verki – kaip lietuviai pasakytų, reikės mažiau eiti į tualetą. Sutikau daug mokinių, kurie kopė per tą patį namų nostalgijos kalną, ir tai leido  man suprasti, kad sunkiose situacijose žmonės niekada nebūna vieni, tik labai gerai moka užmaskuoti savo emocijas. Bendrabutyje tai puikiai jaučiasi – viename name gyvena žmonių iš Kinijos, Tailando, Suomijos, Venesuelos… Tokia įvairovė suteikia tvirtus pamatus tarpusavio supratimui. Šalia to, ir išsivysčiusiai didesnei kantrybei. Skalbinių kambaryje, kur stovi skalbimo mašinos ir džiovyklės, savaitgalį būna sunku įkelti koją, o jeigu tavieji skalbiniai būna neišimti prabėgus minutei po proceso sustojimo, žiūrėk, jau ir surandi juos ant kažkieno kito drabužių kalno. Kartais naktimis užsitęsiantys pokalbiai bendrajame kambaryje, kurie puikiai girdisi ir su uždarytomis durimis, išmokė atitverti smegenis nuo išsiblaškymo. Atėjus savaitei, kai aš ir kambariokė esam atsakingos už tvarką virtuvėje, tenka gramdyti dribsnių likučius, dubenėlyje priskretusius prieš dvi dienas. Bet visos šios patirtys padarė visą gyvenimą čia daug įvairesnį, labiau pilną nuotykių bei paskatino sekti ir save – ar aš nepalieku neišplaudo puodelio, ar skalbiniai, išdžiūvę prieš dvi valandas, jau parsinešti, ar ir aš vėlai naktį kalbėdama su šeima niekam netrukdau. Visos situacijos turi dvi puses, taip, kaip ir mūsų veiksmai ne visada būna teisingi kitų atžvilgiu.

Taip pat per šį laikotarpį supratau, kokia brangi yra Lietuva. Amerikietiška kultūra yra labai įdomi, tačiau ji atskleidė, kokie mes, lietuviai, visgi esame neeiliniai. Akių kontakto vengimas Lietuvos gatvėse kertasi su plačiomis amerikiečių šypsenomis (nors aš su savąja įsipaišiau neblogai). Faktas, jog mūsų yra mažiau, nei trys milijonai, o turime savo kalbą, kultūrą, tradicijas, yra daug ypatingesnis, negu susimąstome. Apskritai, apie tai net ir negalvojame. Tarp kitko, praeitais metais Darlingtono mokyklos choras atliko lietuvišką dainą “Tykus tykus”! Giedodami himną atsidūstame vartydami akis, kad reikia atsistoti, padainuojame ir vėl patogiai įsitaisome kėdėse. O faktas, kad Tautiškos giesmės tekstas gyvuoja jau šimtą ir dvidešimt metų, kad išsilaisvinus iš Rusijos priespaudos tai buvo didžiausias lietuvių pasididžiavimas, lieka kažkur užmaršty. Aš taip elgiausi prieš išvažiuodama. Maniau, kad Lietuva – maža. Kad apie mūsų kovą dėl laisvės klausytis nebeįdomu. Kad kitose šalyse slypi stebuklai. Anaiptol! Namai yra viena didžiausių dovanų gyvenime. Ne, neturiu omenyje, kad pažinti kitas kultūras ir pabūti kitoje aplinkoje yra blogai ir nevertinga, nes tokia patirtis yra visapusiškai praturtinantis dalykas. Svarbiausia idėja yra ta, jog patyrus ir pamačius kitokį gyvenimą, galima atrasti kitą požiūrį į savo kasdienybę. Būdami Lietuvoje sugebame matyti daugiausiai vietines politikos pjautynes, liūdnas emigracijos statistikas, o valstybines šventes vertiname dėl to, nes gauname laisvadienį įtampoje nuo mokyklos bei darbų.  Plataus pasaulio pamatymas pavertė mane pasaulietiška Lietuvos piliete, kuri vertina gimtąją kalbą, Tėvynę ir tradicijas, kurios yra tikrai išskirtinės, įdomios ir skatinančios norą pažinti apie mus – tokią mažą, bet galingą tautą.

Šie metai paskatino mane atrasti nauja savyje ir aplink. Esu be galo dėkinga dosniems rėmėjams, kurie su noru ir viltimi investuoja į jauno žmogaus patirtį ir dovanoja galimybę. Už tai atsidėkoti tikiuosi savu indėliu grąžindama į Lietuvos ateitį, į jos vardo garsinimą bei į didelį šių metų prisiminimų branginimą. O dabar parašysiu, kiek nuotykių vyko po Kalėdų!

Gruodis

Po Kalėdų su amerikiečių šeimyna, gruodžio 27-ją, sėdau į traukinį, kuris judėjo link Niujorko – kelionė truko aštuoniolika valandų, pravažiavome, rodos, aštuonias valstijas, o nuo Džordžijos šilumos už lango Pensilvanijoje pasimatė sniegas. Atvykimo vietoje susitikau su teta, pas kurią susirinkome visi – mane aplankė sesė ir jos vyras! Planai ilgai pasivaikščioti Centriniame Parke nuėjo šuniui ant uodegos, kai šaltukas ir vėjas prie -17 laipsnių šalčio gnaibė kojas ir žandus. Tačiau aplankėme Rugsėjo 11-osios muziejų, kuris paliko didelį įspūdį ir suteikė naujos perspektyvos apie tos dienos įvykius. Naujus metus sutikome ten, tačiau iš mūsų buvimo vietos fejerverkus dengė dangoraižiai – štai tau ir Niujorkas!

  Čiuožykla, kurią rodo per„Vienas namuose“ 🙂

Sausis

Sugrįžus į mokyklą po atostogų, Džordžiją ir vėl užklupo šaltis ir pietiečius bauginantis sniegas. Turėjome dar vieną savaitę papildomų atostogų. Sausio dvyliktąją prasidėjo vienas svarbiausių renginių metuose, trunkantis visą savaitgalį, pavadinimu RUMPUS. Jo metu visi šeši namai (merginų – Regester, Cooper ir Thornwood, vaikinų – Neville, Summerbell ir Moser) tarpusavyje varžosi įvairiose rungtyse, tokiose, kaip “Baimės faktorius”, kur lygiai taip, kaip ir per televizijos šou tenka valgyti tikrai bauginančius maisto derinius, kvadrato rungtynės, estafetės, kuriose griežtai matuojamas laikas. Kiekvienas namas turi savo tematiką savaitgaliui, tad maniškis, Thornwood, buvo apkarstytas oro linijų atributika, o mes rengėmės panašiai, kaip stiuardesės. Viso renginio kulminacija – šokių vakaras šeštadienį, kur kiekvienas namas pristato du paruoštus pasirodymus, pradėtus repetuoti dar gruodį. Penktadienį viskas klojosi gerai, tačiau šeštadienio rytą renginį teko nutraukti, nes buvo paskelbta gripo epidemija… Bendrabutyje pasklidęs virusas tampa visuotine nuosavybe, todėl pusė mokinių privalėjo likti savo kambariuose, o sveikiausieji išlikėliai galėjo pailsėti nuo mokyklos, mat ir vėl teko nelankyti pamokų dar tris dienas. Renginys buvo atidėtas vasariui.

Vienas iš „skaniųjų“ Baimės Faktoriaus užkandžių 🙂

Vasaris

Vasario antrąją mokykloje vyko tarptautinė mugė. Mokiniai iš įvairiausių šalių gamino patiekalus, darė plakatus, taip pristatydami savo šalį. Tarp jų ir aš atstovavau Lietuvą.

Vasario trečiąją, visiems pasveikus nuo kamavusio gripo, vyko antroji RUMPUS dalis. Mūsų namo merginos vienoje rungčių finišavo pirmos, o šokių kategorijoje užėmėme antrą vietą!

Vasario 16-ąją paminėjau su Adamsų Šeimynėlės premjera. Miuziklą rodėme visą savaitgalį, o prieš tai savaitės dienomis iškart po pamokų vykdavome repetuoti į Romos miesto kultūros centrą, kur kiekvienąkart tekdavo teptis baltus dažus ir apsirengti pilnus kostiumus. Dabar visas miuziklas prisiminimuose šmėkščioja lyg sapnas, sunku patikėti, jog buvome ant scenos, o užkulisiuose atrodėme kaip tikri vaiduokliai.

Kovas

Kovo trečiąją vyko šokiai, vadinami Sadie Hawkins, kurių pagrindinė idėja ta, jog merginos kviečia vaikinus. Pakviečiau savo klasioką, kuris su manimi visai nešoko 🙂 Na, buvo vis tiek smagu.

Kovo dvidešimt ketvirtąją prasidėjo Velykų atostogos. Amerikiečių velykinė tradicija yra tokia, jog pas visus apsilanko Velykų Zuikis, atneša krepšelį dovanų ir lauke išslapsto kiaušinių, kuriuos vaikai turi surasti. Buvo labai įdomu, pamaniau, jog tai primena antras Kalėdas. Žinoma, apsilankėme ir bažnyčioje, tad tikroji šventės esmė buvo tik pagardinta kitokiomis tradicijomis.

Su šeima leidomės į žygį kalnuose, kurie yra visai čia pat, Romoje. Kvapą gniaužiantys vaizdai čia gyvenantiems tapę jau kasdienybe, tačiau aš, pasiekusi kalno viršūnę, tikriausiai dvidešimt minučių sėdėjau ant žolės, bandydama suvokti, ką matau prieš save.

Balandis

Balandžio pradžioje vėl teko galimybė pabuvoti Niujorke – dabar jau keliaujant lėktuvu! Mokiniams, įsitraukusiems į meninę veiklą, buvo galima sudalyvauti konkurse dėl galimybės keliauti į Niujorką, ten pamatyti buvusio Darlingtono mokinio, garsaus kompozitoriaus Bruce Levingston koncertą bei su juo susitikti. Paraišką užpildžiau ir aš. Buvo išrinktos trys mokinės – mano draugės Olivia, Stacy ir aš! Balandžio devintąją kaip reikiant pasivaikščiojome Centriniame Parke, aplankėme Times aikštę, o vakare traukėme į koncertą istorinėje Carnegie halėje. Kompozitoriaus talentas – neapibūdinamas. Koncerto tematika sukosi apie namus bei problemas, su kuriomis žmonės susiduria, kovodami už laisvę ar savo teises. Pasisekė išgirsti tris Šopeno kūrinius, kurie pradžiugino savo artimumu. Po koncerto jaučiausi labai įkvėpta bei pakylėta, o sutikus Bruce Levingston gyvai, nėjo patikėti, jog viename žmoguje gali slypėti toks meistriškumas, meilė muzikai bei pažįstamas artumo jausmas. Kitą rytą susitikome su gidu, kuris mums papasakojo nemažai Niujorko istorijos plaukiant keltu aplink Laisvės statulą, einant Volstryto (Wallstreet) gatvėmis bei stebint 9/11 monumentą.

   

Balandžio dvyliktąją teko sakyti kalbą mūsų koplyčioje per susirinkimą. Jei nekalbate angliškai, pabandykite antrąjį vaizdo įrašą prasukti iki 2:00 minutės, ten rasite dainą!

 

Balandžio 28-ąją vyko patys iškilmingiausi, laukiamiausi ir amerikietiškiausi metų šokiai vienuoliktokams ir dvyliktokams – Prom, kuriuos galėčiau prilyginti lietuviškoms išleistuvėms.

Gegužė

Gegužės pradžioje susitikau su vietine Romos lietuve Audrone, su kuria susipažinome tada, kai ji apsilankė mūsų mokyklos miuzikle. Keliavome į šiaurinę Džordžijos dalį pasigėrėti gražiais kalnais, taip pat apsilankėme Rock City – parke, kuris yra didelis uolų darinys (žinoma, pakoreguotas žmogaus rankos). Pasiekus apžvalgos aikštelę buvo galima pamatyti net septynias skirtingas valstijas – Virdžiniją, Kentukį, Šiaurės ir Pietų Karolinas, Tenesį, Džordžiją ir Alabamą. Vaizdai buvo tikrai įspūdingi. Dalį dienos praleidome Čatanugoje, Tenesyje, o grįžtant namo aplankėme pravažiuojamą parką miške, kuriame įamžinti Pilietinio karo mūšio ginklai bei aukos.

    

Praeitą savaitgalį Audronė mane nusivežė į išeivijos lietuvių vaikų mokyklėlę „Saulė“, kuri yra Marietos miestelyje netoli Atlantos. Ten besimokantys vaikučiai skatinami bendrauti lietuviškai, mokosi mūsų alfabeto dainuodami, mokindamiesi eiles. Pajutau didelį pasididžiavimą tautiečiams, kurie, nors ir toli nuo namų, puoselėja lietuviškumą savo šeimose.

            

Štai tiek iš manęs paskutinįkart prieš grįžtant. Lietuvoje būsiu mažiau nei už dviejų savaičių!

Komentarai išjungti.