Interviu su buvusiais gimnazistais Martyna, Arnu, Viktorija!

Interviu su buvusiais gimnazistais Martyna, Arnu, Viktorija!

Gimnazija nėra antrieji namai tik todėl, kad čia praleidžiame daugybę laiko. Tai tarsi namai, nes čia „gyvena“ neabejingi žmonės, kurie užmezga glaudžius tarpusavio ryšius,  primenačius šiltus santykius šeimoje. Taip, kaip gera susitikti seniai matytus giminaičius, taip pat malonu kalbėtis ir su gimnaziją atvykusiais aplankyti buvusiais mokiniais. O kiek daug jie gali papasakoti! Šį kartą mūsų šeimą sugrįžo aplankyti trys gimnazistai: Martyna Tekoriūtė, Viktorija Striaušaitė ir Arnas Raulinaitis. Kadangi girdėjome, kad šie jauni žmonės savanoriaudami aplankė tolimus kraštus, susidomėję klausinėjome ir nekantriai laukėme atsakymų.

  1. Prisistatykite trimis sakiniais.

Arnas: Pirmas klausimas, o iš karto toks sunkus! Galbūt save pristatyčiau pirmiausia kaip buvusį Rygiškių Jono gimnazijos mokinį, įsimylėjusį savo gimtąjį kraštą. Šiuo metu mokausi gyventi, atrasti ir suprasti save, rašydamas tekstus, dirbdamas su komunikacija ir maisto gamyba.

Martyna: Esu Martyna, šokio pedagogikos studijas baigianti studentė. Save laikau pasauliui, menui, meilei ir kūrybai atviru žmogumi. Esu žodžio galios  ,,tikėtoja“, impulsyvių sprendimų nemokanti išvengti savikritiška asmenybė.

  1. Apibūdinkite save trimis žodžiais.

Arnas: Ieškojimai, atradimai, pažinimai.

Martyna: Įsimylėjusi, kantri, svajotoja.

  1. Lietuviška patarlė moko: ,,Pasakyk, kokias knygas skaitai, pasakysiu, kas esi.”
    Kokias knygas mėgstate skaityti Jūs? Kuri knyga yra mėgstamiausia?

Arnas: Man knygų skaitymas – kaip oras, visiškai nepastovus. Vienais gyvenimo momentais, rodos, gali suvalgyti tai, kas tiesiog po ranka, nepriklausomai, kokia knyga, koks autorius ar žanras, o kitais tiesiog sunku paimti knygą į rankas, nors tu ką. Jei reikėtų išskirti mėgstamiausias knygas, skirstymas galbūt būtų toks: viena labiausiai įstrigusių knygų iš mokyklos laikų – Kafkos ,,Metamorfozė”, saviugdai – Senekos ,,Laiškai Liucilijui”, o iš populiariosios knygų kultūros – ,,Dievas Visada Keliauja Incognito”.

Martyna: Jau nuo mokyklos laikų literatūra mano gyvenime užėmė labai svarbią vietą. Dabar būtų sunku pasakyti, kuri knyga ,,verčiausia“ vadintis mano favorite. Tačiau, kai pagalvoju, tikriausiai save galėčiau vadinti, literatūros klasikos mylėtoja.  E.M Remarque  ,,Juodasis obeliskas“, H. Lee ,,Nežudyk Strazdo Giesmininko“, P. Coehlo ,, Alchemikas“ bei F. Scott Fitzgerald ,,Didysis Getsbis“, nesikuklinsiu pasakyti, buvo literatūros šedevrai, paskutinius metus radę vietą mano vakarinių apmąstymų kelyje. Na, o naujuosius, 2018 metus pradedu rankose turėdama Clarissa Pinkola Estes, Ph. D. ,,Bėgančios su vilkais“.

Viktorija: Apibrėžti kokias, negalėčiau pasakyti, man patinka Čechovas, mėgstu skaityti įvairias biografines knygas, pjeses, poeziją.  Vienareikšmiškai, mano gyvenimo knyga Richardo Bacho „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“, mėgstu ir kitas šio autoriaus knygas, bet ši ypatinga.

  1. Yra sakoma, žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Ką apie savo ateitį galvojote būdami mokykloje? Kaip įsivaizdavote save po 5-10 metų?

Arnas: Į šį klausimą atsakysiu viena istorija, kuri įrodo, kad gyvenimas visiškai nepastovus, jo nereikia planuoti, nes viskas gali pasikeisti per naktį. Iki dešimtos klasės net neabejojau, kad studijuosiu gamtos apsaugą, nes gamta visada traukė, jai jaučiausi labai artimas. Pasirinkau medicinos profilį: chemiją B lygiu, biologiją A lygiu (sekėsi labai puikiai), lietuvių kalbą A lygiu, istoriją B lygiu ir t.t., tačiau trečioje klasėje, besibaigiant pirmam pusmečiui, ryte atsikėlęs pagalvojau: „ Noriu mokytis komunikacijos subtilybių, bendrauti su žmonėmis, susipažinti su reklamos pasauliu iš arčiau“. Tą pačią dieną nuėjau pas mokyklos administraciją, atsisakiau chemijos, perėjau į B lygį biologijos, pasirinkau ekonomiką, pakeičiau klasę ir pasirinkau istorijos A lygį. Norėdamas pereiti iš B lygio į A, turėjau atsiskaityti už viso pusmečio kursą, perskaitęs visą vadovėlį per naktį, gavau daugiausiai iš visos klasės. Dabar pamąstau, kad tai galbūt buvo įrodymas nebijoti keisti ir keistis, jei jauti, kad turi būti kitaip, tiesiog jauti.

Martyna: Vienas žodis- MEDICINA. Tikrai, kiek save prisimenu mokyklos laikais, tvirtai žinojau, jog mano ateities kelias bus susijęs su sveikatos mokslais bei baltu chalatu. Na, o šiemet baigiu šokio meno bei pedagogikos studijas, taigi minėtas posakis, tarsi mano gyvenimo kredo.

Viktorija: Šito posakio visada labai bijau, tiksliau ne kiek jo, o kiek jo išsipildymo. Mokykloje mano galvoje buvo didelis minčių, svajonių ir vizijų kratinys, laikui bėgant viskas išsigrynino, bet vis dar lieku prie savo nuomonės, jog reikia į viską žiūrėti paprasčiau, juk visi geri ir blogi dalykai anksčiau ar vėliau praeina. Niekada nepiešiau savo ateities paveikslo, kaip būtent atrodysiu, ką veiksiu, man vienintelis svarbus dalykas buvo ir yra daryti tai, kas man patinka.

  1. Sklando nuomonė, kad mokykla neparuošia žmogaus ,,tikram” gyvenimui. Ką apie tai manote?

Arnas: Pati mokykla, kaip institucija, tikram gyvenimui neparuošia, su tuo sutinku, nes į pamokas viso gyvenimo paslapčių nesudėsi, nors ir labai norėtum. Tačiau gyvenimui paruošia mokytojai, atiduodami savo širdį, sužadindami žingeidumą, smalsumą ir norą kuo daugiau pažinti, būti savarankiškesniam. Tik tai gali padėti pamatą tikro pasaulio pažinimui.

Martyna: Kaip jau užsiminiau kalbėdama apie savo studijas, mokykla, švietimas, pedagogika pastaruosius ketverius metus mano kalboje pakankamai dažnai sutinkami apibrėžimai. Todėl iš būsimos profesinės pusės tikrai drąsiai sakau, kad jeigu mokykla neruošia žmonių ateinančiam gyvenimui, tai tikriausiai iš to lieka tik pastatas be jokio kilnesnio tikslo. Aš kartais pagalvoju apie savo draugų ratą ar pažįstamus gimnazistus Arną, Viktoriją, Brigitą, Aistę, Henriką, Andrių ir dar daug kitų… Visi mes degam noru kurti, dirbti, keliauti, siekti vis laipteliu aukščiau. Visgi mūsų asmenybės formavosi būtent mokyklos koridorių  sambrūzdžiuose, popamokinėse veiklose, renginiuose, taigi, teigti, jog mokykla neturi jokios reikšmės ateities gyvenimui, mano manymu, visiška nesąmonė.

Viktorija: Tokia nuomonė jau seniai turėjo nustoti sklandyti 😀 Kaip  gali neparuošti, kai tu bendrauji su išsilavinusiais pedagogais, esi aplinkoje tarp begalės skirtingų žmonių ir, aišku, žinių. Priklauso viskas nuo tavęs, kiek pasiimsi, tiek ir turėsi.

  1. Filosofas Leonidas Donskis yra pasakęs: „Manau, kad savanorystė – tai šansas tapti išmintingam.“ Kaip jūs apibūdintumėte savanorystę?

Arnas: Savanorystę apibūdinčiau labai trumpai, nors ji yra šimtus kartų aprašyta ir esti tikriausiai šimtai sąvokų ir apibrėžimų: duoti nelaukiant.

Martyna: Aš manau, jog savanorystę dažnai galima apibūdinti kaip savęs ieškojimą, o dažnu atveju ir atradimą.

Viktorija: Man savanorystė visada buvo tokia abipusė nauda. Ne tik kitiems, bet ir tau.

  1. Kas Jus paskatino savanoriauti?

Arnas: Noras išnaudoti laiką tikslingai, jį skiriant ne tik savo asmeniniams poreikiams, bet ir kitiems. Nes juk tik laikas pats brangiausias, todėl turtu reikia dalintis ir su kitais, tiesa?

Martyna: Mano mintyse savanorystės idėja gyveno labai seniai. Tas vidinis motyvas- padėti, patirti, aplankyti, susipažinti labiausiai versdavo tikėti savanorystės galia. O laikui bėgant, atradus bendraminčius nebeliko abejonių, jog keliaudami norime ne tik pamatyti egzotiškus kraštus, bet ir pasinaudoti savanorystės galimybe.

Viktorija: Na, mūsų savanorystė buvo kiek kitokia, nes gyvenome pas vietinius už nupirktą maistą, todėl nežinau, ar galėčiau tai pavadinti savanoryste.

  1. Sakoma, kad kalbų mokėjimas – raktas į pasaulį. Kiek užsienio kalbų mokate? Ar tokie sugebėjimai ,,atrakina vartus” į užsienio šalių kultūrą?

Arnas: Neslėpsiu, gimtąją lietuvių kalbą išmanau gana gerai, nes man ji įdomi savo sudėtingumu ir iššūkiais. Antra kalba – anglų, kuria susikalbu, jei reikia, tačiau gebėjimai nėra tie, kuriuos turėjau įgyti besimokydamas pasaulyje. Kalbos neatrakina vartų į kitų kultūras, bet tik padeda tai padaryti. Svarbiausia – noras pažinti, kas mano atveju ir paskatino apkeliauti nemažai pasaulio valstybių, gerai išmanant tik gimtąją lietuvių kalbą.

Martyna: Pati pakankamai pasitikiu savo anglų kalbos žiniomis, turiu vokiečių kalbos pagrindus bei šiek tiek suprantu  rusiškai. Kalbų mokėjimas, iš tiesų, yra didelis pagrindas keliaujant, o ypač norint pažinti atitinkamos šalies kultūrą, istoriją papročius iš pirmųjų lūpų. Tačiau,taip pat nereiktų pamiršti, jog nebūtinai geras kalbos mokėjimas gali atrakinti visas duris. Kartais žmogus, turėdamas tik elementarius kalbos  pagrindus, svečioje šalyje savo vidiniu kultūros suvokimu komunikuos taip pat puikiai, kaip ir kalbą išmanantis. Tikriausiai nereikėtų sumenkinti ir  neverbalinės kalbos galios. Tarkim, mano mylimas šokis visame pasaulyje gali būti suprantamas nepriklausomai nuo kultūros, religijos, politinių pažiūrų ir, žinoma, amžiaus.

Viktorija: O taip, kol kas dvi kalbas. Ateityje planuoju išmokti daugiau, žinoma. Mokėti užsienio kalbas yra labai svarbu, jeigu tu kelionėse nori išmokti ir suprasti daugiau.

  1. Žinome, kad savanoriaudami keliaujate po įvairias šalis. Kas jums palieka didesnį įspūdį – ar egzotinių kraštų gamta, ar ten sutikti kitos kultūros žmonės? Ar labiau džiugina keliauti po įspūdingo grožio vietoves, ar prisidėti prie visuomenės gyvenimo gerinimo?

Arnas: Savanoriaujant teko aplankyti Argentiną, Malaiziją, Filipinus ir Tailandą. Galiu pasakyti, kad visos patirtys labai skirtingos ir tai, ką pasiimsi sau, priklausys tik nuo to, ką ir kiek galėsi duoti kitiems. Savanoriaujant Argentinoje, lietuvių bendruomenėje „Nemunas“, didesnį įspūdį paliko patys žmonės, jų kitoniškas suvokimas apie pasaulį, jų kultūra, tradicijos, netgi tokios paprastos kaip vakarienės valgymas. Aišku, buvo nemažai kurioziškų, linksmų ir labai sunkių situacijų vien tik dėl kultūrų skirtumo, nors bendruomenės narių šaknys siekia Lietuvą. Savanoriaujant Azijoje, buvo kultūros ir gamtos mišinys, nors nuo savanoriavimo pabaigos praėjau jau keturi mėnesiai, vis dar sunku sudėlioti visas mintis į tvarkingus stalčiukus, tačiau tai, ką teko patirti, kalbant tiek apie draugystės iššūkius (keliavome trise, kartu su pačiais pačiausiais draugais nuo mokyklos suolo), tiek apie situacijas, kuomet nežinai, kur praleisi ateinančią naktį. Viena sunkiausių akimirkų, kuomet savanoriaujant Filipinuose, vienkiemyje, netoli vietinio kaimelio, teko gyventi be elektros, be dušo, be interneto namelyje, pastatytame tik iš bambukų. Nei durų, nei langų. Šį nemenką iššūkį, kuomet esi atsiribojęs nuo technologijų ir stoji akistaton su savimi, vainikavo daiktų vagystė. Dingo tiek maisto produktai, tiek pinigai, tiek suvenyrai. Teko per dešimt minučių vidurnaktį susikrauti visus daiktus ir tiesiog išeiti be išankstinio plano ieškoti pagalbos, nakvynės. Bet juk kai esi ne vienas, tai tik praturtina prisiminimais ir išbandymais asmenybę. Žinoma, keliaujant teko matyti ir žadą atimančių gamtos stebuklų, ir alinančio skurdo, tačiau labiausiai džiugina matyti žmonių akyse džiaugsmą, kai jiems suteiki bent minimaliausią pagalbą. Galvos linktelėjimas vietoj ačiū reiškia iš ties daug.

Martyna: Šią vasarą teko keliauti po Malaiziją, Filipinus bei Tailandą. Malaizijoje ir Filipinuose pirmąjį kartą susipažinau ir su savanorystės džiaugsmais. Tvirtai galiu pasakyti, jog tiek egzotiškų kraštų grožis, tiek sutikti žmonės lygiavertiškai darė didelį įspūdį vasaros nuotykio metu. Galbūt dėl to, jog pačios savanorystės pasirinkimo vietos puikavosi nuostabaus gamtos grožio apsupty, jausti tikrąjį prisidėjimą prie atitinkamos visuomenės gyvenimo gerinimo, regis, neteko. Bet apskritai gamta, žmonės, kultūra, draugai, savanorystė  kartu  sudarė nepakartojamo nuotykio visumą.

Viktorija: Turbūt čia jau galioja visi komponentai, gyvenimas tarp vietinių – geriausias pažinimas, bet gamta visada žavi ir užburia.

  1. Ar manote, jog tai, ką jūs darote, gali pakeisti pasaulį? 

Arnas: Mes visi iki vieno, mažiau ar daugiau, keičiame pasaulį kiekvieną dieną.

Martyna: Manau ir tikiu, jog visi poelgiai ir sprendimai, kuriuos priimame kas dieną, keičia pasaulį ir tik nuo mūsų pačių priklauso, į kurią pusę.

Viktorija: Manau, apskritai kiekvieno žmogaus buvimas jau  vienaip ar kitaip keičia pasaulį. Dabar esame mes, po mūsų bus kiti, todėl tas pasaulio pakeitimas natūralus reiškinys, priklausantis jau vien nuo mūsų atsiradimo jame.

  1. Linkėjimai rygiškiečiams.

Arnas: Džiaukitės savo metais, nebijokite bandyti, klysti ir skirkite kuo daugiau laiko pasaulio pažinimui, savęs supratimui, saviugdai ir stenkitės kuo daugiau išeiti iš komforto zonos. Tvirti pamatai – tvirtos sienos, o tada nebus baisūs nei universitetai, nei nežinojimas, kas tavęs laukia ateityje. Viskas sava vaga palengva.

Martyna: Kai keliavau po Aziją, mano galvoje, nuolat sukosi trys žodžiai, netrukus tapę tarsi mano gyvenimo  dogmų dalimi. Tai ir šauniesiems rygiškiečiams šiandien norėčiau palinkėti tvirtai tikėti savimi, savo svajonėmis, nebijoti rizikuoti ir užsikimšti ausis, jei kas nors sako, kad nepavyks. Juk svarbiausia yra – Gyventi, Svajoti ir Nebijoti, o visa kita tik detalės, nuotykių kupiname ir jūsų laukiančiame pasaulyje.

Nuoširdžiai dėkojame savanoriams už atsakymus!

Straipsnį parengė: Viltenė Čibirkaitė ir Leta Aleknavičiūtė.

Komentarai išjungti.