MERRY CHRISTMAS! Oi, kaip lietuviškai?

MERRY CHRISTMAS! Oi, kaip lietuviškai?

Lietuviškos Kalėdos: visa apgulantis sniegas naktį, jo ištižimas paryčiais, „Vienas Namuose“, balta mišrainė. Amerikietiškos pietų krašto Kalėdos: dvidešimt laipsnių šilumos, „Home Alone“, makaronai su sūriu. Skirtumų rasti galima. Tačiau ši šventė, visgi, lieka tokia pati, lietuviškumo prieskonį suteikia aguonpienis, kuris, apibūdintas kaip aguonų sėklų sriuba, amerikiečiams kelia įtarimą. Nesikeičia ir tai, jog prasidėjo atostogos. Ir tai, jog atsidusau kaip namie su šia mintim: PAGALIAU. Stengdamasi rašyti chronologiškai, pradėsiu nuo įvykių, kurie aplankė artimiausiai po pirmojo mano straipsnio.

Spalio 31 – Helovynas; diena, kai visi mokytojai kabinetuose turi daug saldainių; diena, kai prisivalgai per daug saldumynų; diena, kai net ir direktorius vaikšto su neįprastu kostiumu. Manęs ši šventė, atvirai prisipažinus, per daug nesužavėjo, nors buvo įdomu išskaptuoti moliūgą, stebėti, kiek daug pasiruošimo reikalavusius kostiumus dėvi mokiniai. Aš pati įspūdingo persirengimo neturėjau… Buvau tigras.

Lapkričio trečioji pasižymi tuo, jog pirmą kartą gyvenime tokiu metų laiku dėvėjau šortus bei valgiau ledus.

Gražiai atrodantis Rome miesto teatras

Lapkričio 4 – paskutinės sezono irklavimo varžybos Tenesio valstijoje, Čatanugos mieste. Ši regata, pavadinimu „Head of the Hooch“, yra viena didžiausių visose Jungtinėse Amerikos Valstijose. Joje varžosi net 20 tūkstančių irkluotojų! Valtį iki prieplaukos teko nešti apie dvidešimt minučių… Kaip sekėsi Darlingtono irkluotojoms? Hm. Iš 89 valčių, dalyvavusių mūsų rungtynėse, finišavome 88 vietoje, ir tai – geriausias mūsų rezultatas iš visų buvusių varžybų. Nepaisant to, aš vis vien didžiuojuosi mūsų komanda ir manau, jog irklavimas buvo labai įdomus, neįprastas ir daug naujų spalvų atskleidęs užsiėmimas būnant čia. Dar ilgai prisiminsiu, kai paskutinį kartą praktikuojantis upėje treneris per garsiakalbį dėl motyvacijos paleido groti „All I Want for Christmas is You”.

Po lapkričio ketvirtosios savaitgalio – išsvajotas laisvas laikas po pamokų! Grįžtu pusę keturių, nusnūstu, pavalgau vakarienės, neskubėdama paruošiu namų darbus… Tokias dienas turėjau tik tris. Lapkričio devintąją prasidėjo preklausos į mokyklos miuziklą – „Adamsų Šeimynėlę“. Teko mintinai pristatyti monologą bei dainą. Kitą dieną režisieriai išbandė visų dalyvių fizines galimybes su šokių judesiais. O po to atėjo dar dvi dienos, kai didelė dalis žmonių buvo atmesta, o pakviesti mokiniai pretendavo į pagrindines roles. Aš dalyvavau ir šiose atrankose. Deja, nei Trečiadienės, nei Mortišės vaidmens gauti nepavyko, tačiau patekau į šokių trupės ir vokalinio ansamblio gretas, kur tenka ir vaidinti fone, todėl labai džiaugiuosi. Miuziklą rodysime tris kartus (vasario 16-ąją, 17-ąją ir 18-ąją) Rome miesto auditorijoje, kurioje telpa penki tūkstančiai žiūrovų!

Lapkričio 17 – pirmųjų ilgesnių atostogų, kitaip – Thanksgiving (Padėkos dienos) atostogų, pradžia. Tikriausiai dėl įpročio pailsėti jau spalio pabaigoje dvi savaitės iki šio atokvėpio buvo labai sunkios. Jautėsi didelis nuovargis, o dar kontroliniai bei kalbos apie prieškalėdinius egzaminus… Vienaip ar kitaip, vieną ilgą laikotarpį išgyventi pavyko. Visas devynias dienas praleidau su savo nuostabia amerikietiška šeima, kuri tikrai leidžia pasijusti lyg tikra jos dalimi.

Amerikoje tenka išbandyti ir paspirtuką. Mano veido išraiška tikriausiai neblogai nusako, kaip su juo sekasi.

Savaitgalį pasivažinėjimai dviračiais bei kitokiomis keliaratėmis transporto priemonėmis buvo didelė laiko kartu dalis. Taip pat apsilankėme pabėgimo kambaryje, kuris buvo pilnas galvosūkių ir mįslių; gaila, laiku ištrūkti nepavyko. Tačiau buvo linksma.

Atostogų savaitę jau nuo pirmadienio daug gaminome – vyko pasiruošimas Padėkos dienai. Vienas desertų, kurio niekad anksčiau neragavau – „Oreo“ kamuoliukai su balto šokolado glaistu. Galvoju, kad pradėdama rašyti apie procesą per daug išsiplėsiu, bet jeigu kam nors nutįstų didelė seilė dėl tokio maisto šedevro – parašykite man.

Lapkričio 23 – Padėkos diena. Šios šventės esmė – apibūdinti, dėl ko jaučiamės dėkingi, prisiminti ir įvertinti tai, kam galbūt neretai nesuteikiame didelės reikšmės. Tačiau dar viena jos pusė – Kalėdų laukimo pradžia. Per televizorių rodomi paradai su milžiniškomis dekoracijomis, prasideda žiemos dekoracijų sezonas. Na, o pati pirminė Padėkos diena – čiabuvių indėnų šventė, besidžiaugiant gausiu derliumi. Mano patirtis buvo smagi. Kalakutas, makaronai su sūriu (taip, šis patiekalas asortimente vyrauja visus metus), grybai, bulvių košė, desertai… Žodžiu, stalas lūžta, o ir kalbų aplink jį netrūksta. Dabar pamąsčius, Padėkos diena labiau priminė lietuviškas Kūčias nei amerikietiškos Kūčios.

Lapkričio 24-ąją išsipildė viena didžiausių mano svajonių – aplankėme NBA varžybas! Į Atlantą atvykome apie pietus, aplankėme Hard Rock kavinę su daug įžymybių instrumentų eksponatais, pasivaikščiojome skvere, kur 1996-aisiais buvo nešama olimpinė ugnis. Atlanta – tikras didmiestis su dangoraižiais ir milijonais žmonių, tačiau nemenką nejaukumą sukėlė benamiai žmonės, kurie labai drąsiai prieina ir prašo pinigų bei siūlo pirkti įvairiausius daiktus. Nors ir nemažai jų sutikome pakeliui į Philips areną, to, kas laukė viduje, nepatogumo jausmas nepaveikė. Įdomu, jog RJG.lt skiltyje „Apie mus“ vienas faktų, kurį parašiau, yra tai, jog naktimis žiūriu NBA varžybas. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad kada nors pavyks iš tiesų nuvykti į ten, taip toli, kitoje laiko juostoje vykstantį renginį. Tikėjausi pamatyti Mindaugą Kuzminską, tačiau Niujorko Knicks jį atleido likus savaitei iki varžybų, į kurias nuvykau. Tačiau pasisekė išvysti latvį Kristapą Porzingį (kuris tikrovėje atrodo dar didesnis milžinas, nei per kompiuterį) ir, apskritai, tikras NBA varžybas su antžmogiškų galių turinčiais krepšininkais. Ei, skeptikai, svajonės pildosi!

Kitą vakarą keliavome iki namo, išlikusio nuo Pilietinio karo laikų, kuris buvo gausiai apdekoruotas kalėdinėmis lemputėmis, o jo viduje – kelios eglutės bei kiti papuošimai. Apie šį pastatą sklando daug legendų, susijusių su vaidenimusi, kadangi šeimininko žmona mirė vos jiems susituokus, tad vyras skyrė visa, ką galėjo, kad paverstų namą ir sodus aplink nuostabia aplinka, jausdamas mylimosios dvasią šalia. Taip pat jis laikė indėnų vergą, kuris, kilus konfliktui, prakeikė visą nuosavybę… Na, man kalėdinės lemputės visai patiko.

O lapkričio 27-ąją sugrįžau į bendrabutį trims savaitėms iki kalėdinių atostogų. Skamba visai neblogai – trys savaitės, ir vėl atostogos. Tačiau jos buvo pilnos streso ir nuovargio. Pirmąją savaitę po sugrįžimo sekėsi gerai – prasidėjo miuziklo repeticijos, pamokos buvo savotiškai išsiilgtos. Tačiau savaitgalį suprastėjo savijauta, o likusios dvi savaitės reikalavo intensyvių pastangų kiekvieną dieną.

Pradedant gruodžio ketvirtąja, mokykla gyveno finalinių semestro egzaminų ritmu. Pirmadienį ir antradienį buvo laikomi anglų kalbos egzaminai, trečiadienį ir ketvirtadienį – matematikos, penktadienį ir ateinantį pirmadienį – užsienio kalbų, antradienį ir trečiadienį – gamtos mokslų, ir pagaliau ketvirtadienį ir penktadienį – istorijos. Žinoma, neteko laikyti dviejų egzaminų apie tą patį dalyką – dvi dienos skirtos dėl tvarkaraščio skirtumų tarp klasių. Visgi šalia pasiruošimo egzaminams turėjau įprastai sunkių namų darbų bei kelis projektus.

Viskas sekėsi ganėtinai sklandžiai iki paskutinio savaitgalio mokykloje prieš atostogas. Gruodžio septintosios naktį prisnigo! Kas čia tokio, hm? Na, Lietuvai nebūtų nieko baisaus – gal dešimt centimetrų sniego, balta, gražu, žiema. Džordžijoje – panika. Žmonės negali atvažiuoti į darbo vietas, mokiniai negali atsidurti mokykloje, nes apsnigti keliai – reta patirtis. Klasių veikla buvo nutraukta po pirmos pamokos. Žinoma, džiaugsmas dėl sniego ir baltumo buvo, vaikai žaidė sniego gniūžtėmis ir rideno sniego senius. Draugės iš Afrikos ir Tailando apskritai pirmą kartą gyvenime pamatė sniegą! Tačiau net augalai neprisitaikę tokiam orui – daugumos krūmų bei medžių šakos lūžo. Ir, bevalgant priešpiečius, vienas silpnas medis, tragiškai krisdamas nuo nepakeliamos naštos, sugadino elektros generatorių. Pastatuose – aklina tamsa, nėra šilto vandens, interneto – galimybės pranešt šeimai, kas vyksta. Pusė savaitgalio – lyg vienas didelis nesusipratimas. Buvo įdomu pamatyti, kaip gyvenimą gali paveikti paprastas sniegas…

Sekmadienį viskas grįžo į įprastas vėžes, tad pirmadienį visi sėkmingai žygiavo į mokyklą ir į likusius egzaminus. Manau, jog šį semestrą man sekėsi gerai. Anglų egzaminą išlaikiau 100 balų, prancūzų kalbą – 100, chemiją – 100, matematiką – 94 ir, galiausiai, istoriją – 92. Bendras pažymių vidurkis – 99. Ir nuo rudens pavyko pakelti istoriją nuo 87 iki 91!

O tada, gruodžio 15, ir vėl atkeliavau pas šeimą į namus! Praeitą antradienį buvome nuvykę į Pine Mountain Safari zoologijos sodą. Buvau paliesta žirafos liežuvio ir norėjosi išblizginti zebrų šypsenas. Taip pat pamaniau, jog gana įdomu, kaip mes patys save uždarome į narvus ant ratų tam, kad pamatytume gyvūnus, lakstančius laisvai. Šioks toks atvirkštinis zoologijos sodas? Vienaip ar kitaip, buvo labai ypatinga.

Ir štai – vakar, gruodžio 24-ąją, išaušo mano amerikietiškos Kūčios, kurias apibūdinau straipsnio pradžioje. Likusiam atostogų laikui yra dar daug planų… Į mokyklą sugrįžti teks sausio 4-ąją.

Ar Merry Christmas, ar Feliz Navidad, ar su Šventomis Kalėdomis, ši šventė suartina žmones, kad ir kokie skirtingi jie būtų. Linkėjimai iš už Atlanto!

 

Komentarai išjungti.