Įkvepiantis interviu norintiems keliauti 😄✈🚌🌏

Įkvepiantis interviu norintiems keliauti 😄✈🚌🌏

Neringa Zakarauskaitė – buvusi mÅ«sų gimnazijos mokinė. Nors mokykloje nebuvo gan aktyvi, tačiau dabartinis jos gyvenimas dažnam žmogui atrodytų lyg svajonė. Neringa nėra mergina, kuriai patiktų bÅ«ti „pilkos masės“ dalimi, ji nuolat stengiasi kelti sau naujus iÅ¡Å¡Å«kius, aplankyti naujas vietas ir iÅ¡bandyti save įvairiose srityse. GalbÅ«t todėl jai be galo patinka keliauti, o savo sukaupta patirtimi ji panoro pasidalinti su visa gimnazijos bendruomene. Bet apie viską nuo pradžių…

Žinome, jog pabaigus mokyklą nusprendei studijuoti Anglijoje. Kokios patirties tau tai suteikė? Koks yra vienas didžiausias skirtumas tarp mokyklos gyvenimo ir universiteto gyvenimo?

Esi visiškai atsakingas už save, mano atveju aš buvau toli nuo namų, kalbėjau užsienio kalba. Iš tikrųjų studijos užsienyje man buvo gyvenimo mokykla. Tai buvo pradžia į savarankišką gyvenimą. Sprendimus turi priimti pats ir nuo jų formuosis tavo pasaulis, tavo požiūris į jį. Kai sugrįždavau į gimnaziją aplankyti mokytojų, tekdavo pabendrauti ir su mokiniais. Visuomet jie su nuostaba ir susižavėjimu klausinėdavo apie gyvenimą užsienyje. Tai atrodo labai žaviai, bet iš tikrųjų nebuvo taip lengva ir kelias rožėmis tikrai nebuvo klotas. Teko daug dirbti, kad pasiekčiau savo tikslų ir palikčiau ne tik savo, kaip studentės pėdsaką, bet ir savęs, kaip asmenybės, kuri nori daryti didelius darbus. Be abejo kiekvienas pasirenka, kokiu keliu eiti ir kaip išpildyti savo studijų metus: vakarėliai, klubai ir pan. Bet man tai buvo savęs realizacijos proga, nauja pradžia ir galimybė išpildyti save kaip kūrybininkę, kam ne visada radau palaikymą ir erdvę savo bendraamžių terpėje, Lietuvoje. Iš tikrųjų užsienis užaugina, gerokai. Ūgtelėjau kiek daugiau, nei kai kurie mano draugai Lietuvoje jų studijų metais, nes visgi realybė gyvenant Anglijoje buvo kiek kitokia. Aišku kaip ir visur, norint kažką pasiekti reikia sunkiai dirbti. Sunku galbūt labiausiai, nes pasiilgsti namų, bendravimo sava kalba. Visgi Anglija yra niūroka ir tikrai tamsusis matų periodas, kaip ir visur, prideda šiokios tokios nostalgijos. Nuoširdžiai patariu visiems, kas norit studijuoti užsienyje – pirmyn! Apart visų išvardintų dalykų dar sutiksit ir nuostabių žmonių, susirasit draugų ir turėsit unikalių patirčių.

Daugelis abiturientų šiuo metu yra „pasimetę“ ir dažnai stresuoja dėl studijų pasirinkimo. Kokį patarimą norėtum jiems duoti, kad gyvenimas po mokyklos baigimo taip negąsdintų?

Gal verta būtų paminėti šiek tiek apie pačias studijas, nesvarbu, kur jūs tai norite daryti. Žinau jog abitūrientams dabar yra periodas su daug klausimų, apmąstymų ir nerimo renkantis savo ateitį. Mūsų visuomenėje yra norma ir tam tikras gyvenimo modelis, pagal kurį lyg ir turėtume gyventi: mokykla, universitetas, geras darbas, savi namai, šeima it t.t. Tai nebijokite nebūti jo dalimi, jeigu nežinote kur stoti, nestokit tik dėl to, jog reikia, nes taip visi daro. Patariu pakeliauti, padirbėti, užsiimti kokia nors veikla, išbandykit save gyvenime, tuomet atsiras naujų idėjų ir jeigu nesugalvosit, ką norit veikti, tikrai atsiras dalykų, kurių žinosit, jog nenorit, o tai irgi padės priimti sprendimus. Vadovaukitės nuojauta, juk kuriate savo ateitį, ne tėvų, draugų ar aplinkos, kuri jums diktuoja kaip gyventi. Būkit drąsūs ir rizikuokit, tai atneša pačių netikėčiausių dalykų!

Žinome, kad daug keliauji. Kokią įdomiausią vietą esi aplankiusi? Kuo ji ypatinga?

Sunku būtų išskirti vieną vietą. Man kiekviena kelionė tapo ypatinga, kiekviena aplankyta vieta turėjo savo istoriją ir ten sutikti žmonės, išgyventos akimirkos mane daug ko išmokė. Ypatinga yra pati patirtis keliauti. Taip praleidau beveik metus savo laiko, pamatyta ir patirta labai daug. Sutikti žmonės mano keliones padarė įsimintiniausias, kiekvieną aplankytą vietovę prisimenu pagal savo bendrakeleivių-draugų veidus.

Pabaigus studijas buvai grįžusi į Lietuvą, tačiau nusprendei vėl išvykti. Ar nebuvo baisu iškeliauti į užsienį nežinant konkretaus tikslo?

Aš visada pasikliauju nuojauta, žinojau, kad darau teisingą sprendimą. Be abejo buvo daug nerimo pradžioje. Sunkiausia yra žengti pirmą žingsnį, po to viskas einasi sava vaga. Sutinki žmones, kurie noriai padeda, kuriems yra įdomu išgirsti tavo istoriją. Kai nežinai tikslo, tai kiekviena diena tampa atradimu, aš manau kelionių nereikia planuoti, jos tampa pačios įdomiausios, kai nežinai ko tikėtis.

Kodėl pasirinkai keliauti viena? Kokie tokio keliavimo pliusai/minusai?

Norėjau keliauti viena, nes tai buvo savęs išbandymas. Turėjau visiškai perlipti save ir išeiti iš komforto zonos. Mano didžioji dalis kelionių buvo savanoriavimas su programa workaway.info. Tokiu būdų ne tik sutikau daugybę įdomių žmonių, bet ir turėjau galimybę išmokti naujų įgūdžių, netgi pramokau vokiečių kalbą. Atsidūrus šalyse, kuriose negalėjau susikalbėti anglų kalba, buvo iššūkis, kaip kad mano pirma naktis važiuojant į savanorystę Vokietijoje: Buvo šaltas rudens vakaras, o turėjau nuvažiuoti į mažą kaimelį. Tamsus vakaras, aš važiuoju su autobusu į viešbutį, kuriame apsistosiu ateinantį mėnesį. Aplinkui miškas, vairuotojas nekalba angliškai, aš nė kiek vokiškai, autobusas sustoja tik tada, kai keleivis paprašo kur išlipti. Aš nerimaudama tikrinu savo žemėlapį, bandau kabėtis su vairuotoju. Buvo tikrai neramu, bet pasiekiau savo tikslą. Buvo daug įvairių nuotykių, kiekviena diena buvo nenuspėjama. Tokios patirtys ir skatino kuo daugiau išmokti iš kelionių, dėl to ir stengiausi lavinti kalbas.
Pliusai, na visų pirma vienai keliauti yra didelė laisvė. Tada tu esi nepriklausoma ir gali daryti, ką tik nori, kada nori. Tokiu būdų galėjau aplankyti daugybę draugų, būti spontaniška. Sutikti keliautojai dažnai tapdavo bendrakeleiviais, kai esi viena yra daug paprasčiau susipažinti su naujais žmonėmis. Keliavimas – ‘backpaking‘ buvo gera pamoka kaip elgtis su finansais, išmokau daug dalykų apie paprastą bei pigų keliavimą ir atvėrė akis į daug paprastesnį gyvenimo būdą. Taip perėjau prie minimalizmo, praleidau metus turėdama kuprinę daiktu ir tik tiek, kiek galėjau panešti. Viso to užteko ir niekada nejaučiau lyg kažko truktų. Kiekviena patirtis, gera ar bloga, buvo pamoka gyvenimui, galimybė tobulėti, augti. Per metus išmokau tiek, kiek jokios pamokos ar paskaitos manęs neišmokė – Gyvenimo.

Plačiau papasakok, ką veikei užsienyje.

Kaip ir minėjau, atlikau savanorystės projektus. Mano kelionė prasidėjo neplanuojant keliauti. Išvažiavau pas tetą į Berlyną su didele svajone ten siekti karjeros dirbant su grafiniu dizainu ir leidyba. Praleidau Berlyne daugiau nei mėnesį laiko ir supratau, kad nesu dar tam nei nusiteikusi, nei pasiruošusi, tad nusprendžiau įgyvendinti savo svajonę – ‘Backpaking‘. Susiradau pirmą savanorystę ir išvykau į Šiaurės Vokietiją. Taip kas mėnesį susirasdavau vis naują projektą ir aplankydavau užsienyje gyvenančius draugus. O jų taip pat buvo daug iš studijų metų, kuriuos praleidau Anglijoje – Norwich mieste.
Mano pirma savanorystė buvo Ajurvedos centre, kur praktikavau jogą ir mokiausi vokiečių kalbos. Workaway.info programa man buvo puiki galimybė rasti būdų išmokti kažką naujo ir išbandyti save. Patariu visiems, kurie nori gilinti žinias tam tikromis temomis ar tiesiog praplėsti akiratį, susirasti bendraminčių. Taip keliavimas man išliko prasmingas, nes ne tik pamačiau naujų vietų, bet ir turėjau galimybę išbandyti naujų dalykų. Teko atlikti savanorystę bendruomenejė, kur mokiausi apie Parmakultūra – natūraliąją žemdirbystę Saksonijoje, Vokietijoje. Praleidau nemažai laiko Italijoje prižiūrint gyvūnus, kur gyvenau su italų šeima.

Ką apie tavo keliones galvoja artimieji (šeima, draugai)?

Kai tik pradėjau keliauti, visiems buvo šiek tiek neramu. Mergina ir dar viena. Iš pradžių be abejo jaudinosi, bet kai išgirdo mano pasakojimus, labai džiaugėsi už mane ir palaikė.

Turbūt vienas iš didžiausių iššūkių, tiek kūnui, tiek sielai, tau buvo Piligrimystės žygis. Ar rengeisi šiam žygiui fiziškai? Kokios mintys buvo tavo galvoje, priimant šį sprendimą?

Piligrimystė buvo kelionė, kuri mane pati susirado, kad ir kaip keistai tai skambėtų. Kai pirmą kartą apie ją išgirdau (turbūt 3 metai atgal), aš tik pasvajojau kada nors eisianti tuo keliu. Kai pradėjau keliauti, mano svajonė buvo metų bėgyje tai įgyvendinti, ir kai susiklostė palankios sąlygos, nieko nelaukus nusipirkau lėktuvo bilietą į Prancūziją. Širdis kirbėjo, nes negalėjau patikėti, kad pagaliau tai įgyvendinsiu.
Turėjau beveik 2 mėnesius laiko iki starto, tuo metu buvau Italijoje, gyvenau kalnuose, tad kiekvieną laisvą momentą išnaudojau vaikščiodama po Toskanos papėdes. Po to sekė mėnesis Londono, trumpas darbas susikaupti finansams. Tai buvo psichologinė ruošimosi dalis. Kadangi buvau nusiteikusi eiti taip, kaip man gamta leis, nenorėjau detaliau domėtis apie maršrutą. Turbūt įsimintiniausias momentas buvo Tulūze įsėdant į traukinį, vežantį iki miestelio, kuriame autobusas mus nuveš į Saint-Jean-Pied-de-Port, kur ir pradėsime Piligrimystę. Tada daug minčių buvo ties maršrutu, kurį pasirinkti. Visi traukinio keleiviai buvo piligrimai. Tą dieną buvo kaip niekad šalta, o važiavome į kalnus. Aplinkiniai pradėjo kalbėti, jog bus audra kalnuose ir laukia sudėtingos oro sąlygos. Nemeluosiu, nerimastavau iki pat sekančio ryto, kai visi pajudėjome įveikti Pirėnų. Mums tądien labai pasisekė, nes oras buvo puikus. Be to, buvo mano gimtadienis, taip buvau suplanavusi pradėti savo metus. Jaučiausi pradedanti ypatingą kelionę į save ir tai tik žymėjo pradžią naujų kelių, naujų nuotykių.


Jeigu trumpa informacija, kurią gavome apie Tavo studijas ir keliones, bÅ«tų knygos anotacija – norėčiau ją perskaityti. Ar Piligrimystės žygis bÅ«tų tos knygos kulminacija?

Piligrimystė man visada žymėjo pradžią o ne pabaigą. Taip ir įsivaizdavau visą savo kelionę, savęs ieÅ¡kojimo, suvokimo, atradimo kelią. Jeigu raÅ¡yčiau knygą, tai turbÅ«t kiekviena pabaiga man visuomet reikÅ¡ kažko naujo pradžią. IÅ¡duosiu mažą paslaptį – Å¡iuo metu raÅ¡au knygą, kuri bus dedikuota mano žygiui. Tai bus eilėraščiai, tad Å¡iuo metu einu poezijos keliu, kuo mane ir įkvėpė bÅ«tent Å¡i kelionė.

Ką galėtum patarti šį straipsni skaitantiems mokiniams, o galbūt ir jų mokytojams bei tėvams?

Manau kelionės yra pati didžiausia investicija į save. Kai mokiausi mokykloje, man tai visada buvo galimybė atrasti kažką naujo. TurbÅ«t tai paveldima, mano tėtis labai daug keliavo. Kai buvome vaikai, visada aplankydavom naujas vietas tiek užsienyje, tiek Lietuvoje. Kelionės praplečia akiratį, visgi Lietuva yra labai maža. AÅ¡ visada galvoju, kad pasaulis yra per daug didelis, per daug platus, kad nejudėtume iÅ¡ vietos. Patarčiau bÅ«ti drąsiems, net ir mažos iÅ¡vykos į kaimynines Å¡alis gali duoti labai daug. Keliavimas ne visada turi bÅ«ti brangus ir reikÅ¡ti apsistojimą vieÅ¡bučiuose ar kurortuose. Skatinkit savo mokinius/studentus/vaikus „paragauti“ kelionių patiems. Tai iÅ¡moko ir suteikia daug drąsos. Klysti ir mokytis iÅ¡ tų klaidų – tai labai paprasta, bet mes dažnai to bijome.

Keletas akimirkų iš kelionių:

Komentarai išjungti.