PIRMIEJI NESTRUKTŪRIZUOTI ATGARSIAI

PIRMIEJI NESTRUKTŪRIZUOTI ATGARSIAI

Savo įspūdžius rašyti pradedu klausydama lietuviškos muzikos. Dar sunku suvokti, kad jau prabėgo beveik metai po klasės valandėlės, kurioje išgirdau apie ASSIST mainų programą, pusė metų po lemtingo elektroninio laiško ir du mėnesiai čia, toli, už Atlanto vandenyno. Įvyko, sakyčiau, nemažai: stebėjau visišką saulės užtemimą ir išgyvenau du uraganus.

Su pirma ilgo skrydžio patirtimi užpildžiau geografijos žinių spragą apie laiko juostų skirtumus. Labai keista nesuprasti, kiek valandų išties praleidai ore, kai laikrodis rodo, kad praėjo vos aštuonios. Maršrutas iš Kauno vedė į Frankfurtą, iš Frankfurto – į Bostoną. Tiesiai iš oro uosto su pasimetusiais laike ir erdvėje moksleiviais iš visų pasaulio kampelių ir mes, lietuviai, buvome nugabenti į Pomfret mokyklą Konektikuto valstijoje. Ten praleidome keturias dienas. Buvo labai įdomu susipažinti su visais ASSIST atstovais realybėje, nes iki tol bendravome vien elektroniniais laiškais. O kur dar ir tarptautiniai mokiniai!

            Aš sėdžiu kažkur T raidėje 🙂

Nors visose paskaitose apie prisitaikymą Amerikos mokyklose bei pačioje šalyje pasisėmiau daug naudingų žinių, tenka pripažinti, jog smagiausia pirmųjų keturių dienų dalis kitame žemyne buvo išvyka į Bostoną. Tokiame dideliame mieste, bandant įžvelgti dangoraižių viršų, susisuka galva, o po kojomis, atskirti keliais metrais betono, ūžia požeminiai traukiniai. Amerikietiškas pasididžiavimas šalimi atsispindi visur kabančiose vėliavose (nesvarbu, ar tai smulkus gyvenamasis namas, ar pastatas-milžinas). Po miestą keliomis grupėmis vaikščiojome su gidais, persirengusiais istorinėmis asmenybėmis. Kadangi jau mėnesį mokausi Amerikos istoriją, visi išgirsti faktai apsipina naujomis spalvomis. Tikriausiai pats metas prabilti apie vietą, kurioje ir kaupiu žinias.

Kultūrų pristatymo vakare pasirodėme dainuodami „Mūsų dienos kaip šventė“

Ekskursija po Bostoną

Darlington School, įsikūrusi Romos mieste, Džordžijos valstijoje, yra visgi jaunesnė nei mūsiškė gimnazija – jai 112 metų. Trumpai tariant, dabar tiesiogine prasme gyvenu miestelyje-mokykloje. Pamokos vyksta keliuose skirtinguose pastatuose, kurių arčiausias nuo namo, kuriame gyvenu, nutolęs maždaug tiek, kiek Rygiškių Jono gimnazija nutolusi nuo kultūros centro. Tokiu pačiu atstumu stūkso ir mokyklos koplyčia. Į sporto centrą tenka paėjėti apie penkias minutes. Čia turim ir ežerą su maždaug dvidešimčia nedraugiškų ančių ir gulbių.

Prieš atvykdama labai jaudinausi, jog nesuprasiu savaitės dienų tvarkos, tačiau, kai įsisukau į ratelį kaip žiurkėnas, sekasi visai neblogai. Dienotvarkė gana griežta ir labai užimta. Labiausiai besiskirianti dalis, tikriausiai, yra pati pamokų sistema. Vienos pamokos trukmė – 70 minučių. Mokausi septynis skirtingus dalykus: anglų ir prancūzų kalbas, matematiką, chemiją, Amerikos istoriją, instrumentus pradedantiesiems (groju ukulėle) bei mergaičių chorą. Kiekviena pamoka turi savo numerį nuo 1 iki 8 (turiu vieną laisvą – šeštąją – pamoką). Vieną dieną vyksta nelyginio numerio pamokos, o kitą – lyginio; vieną savaitę turiu tris dienas su anglų kalba, istorija, instrumentais bei mergaičių choru, dvi dienas su matematika, chemija, prancūzų kalba ir laisva pamoka bei atvirkščiai. Įprastai klasėje reikia būti aštuntą ryto (kaip ir pas mus), tačiau trečiadieniais mokytis pradedame be penkiolikos devynios. Neatsiejama mokyklinės dienos dalis yra susirinkimai koplyčioje pirmadieniais ir ketvirtadieniais. Kai nežinojau, ką tai reiškia, maniau, jog vyks bažnytinės apeigos. Iš tiesų, tik ketvirtadieniais perskaitoma malda (amerikiečiai netgi nesiklaupia, tiktai palenkia galvą), o pirmadieniais – tiesiog skaitomi mokinių pranešimai ar kalbos bei paskleidžiama informacija apie savaitės veiklas. Antradieniais ir penktadieniais vietoj šių susirinkimų su dar septyniais mokiniais susirenkame pas savo auklėtoją amerikietiškoms klasės valandėlėms. Kiekvieną dieną yra keturiasdešimt penkių minučių laikotarpis, office hours, kai galima eiti pasikonsultuoti pas mokytojus, jei iškyla kokių nors klausimų ar reikia pagalbos. Taip pat tarp rimtų dalykų įsiterpia ir penkiasdešimties minučių pamoka, iPeriod, kurią galėčiau apibūdinti kaip naujų veiklų išbandymą ar žinių patinkančioje srityje pagilinimą. Mokyklinis laikas baigiasi po trijų dvidešimt, o paskui manęs laukia irklavimas. Taip, prisijungiau į mokyklos sporto komandą! Irklavimas bus įtrauktas kaip mano rudeninė popamokinė veikla. Žiemą ir pavasarį teks pasirinkti ką nors kita. Po treniruočių turiu maždaug pusvalandį atsipūsti, tada einu vakarienės, o nuo 19:30 iki 21:30 – study hall, mokymosi laikas: kambario durys turi būti atidarytos ir namų darbai progresyviai mažėja. Taigi, įprastą dieną mokykloje galėčiau apibendrinti taip:

08:00-09:10 – pamoka

09:15-09-40 – klasės valandėlė/koplyčia

09:40-10:25 – konsultacijos pas mokytojus

10:25-11:35 – pamoka

11:40-12:10 – priešpiečiai

12:10-13:20 – pamoka

13:20-14:10 – iPeriod

14:10-15:20 – pamoka

15:45-17:00 – treniruotė

19:30-21:30 – study hall

            Ar pavyksta išlaikyti aukštus rezultatus? Geras klausimas. Amerikietiška sistema turi 100 balų vertinimą. Žemiausias vidurkis (tikiuosi, kol kas) – 87. Menai skaičiais nevertinami, tad aukščiausias balas, kurį turiu, yra A++, ir tai – instrumentų pamoka. Mokytoja labai skatina kūrybiškumą, tad stengiuosi leisti vaizduotei išsilieti. Su drauge parašėme dainą, ją atlikau mokyklos koplyčioje per susirinkimą. Galite paklausyti jos čia (maždaug 05:05 minutė).

Taip pat mūsų mokykla turi uniformą – marškinėlius trumpomis rankovėmis bei sijonus. Trumpas pastebėjimas: nepavyzdingi rygiškiečiai čia neišgyventų. Nors neretai pasitaiko ir laisvos aprangos dienos. Praeitą savaitę visi dėvėjo temines aprangas – Disnėjaus filmukai ir disko stiliaus drabužiai pakeitė uniformas.

Savaitgalis – kita kalba. Amerikietiško futbolo sezonas jau baigėsi, tačiau šiuos du mėnesius kas antrą penktadienį mokykla organizuodavo namų rungtynes. Smagiausia dalis – rėkti sergant už mokyklos komandą, net jei ir nesupranti, kas vyksta, ir žaidėjai sukritę į didelį žmonių kamuolį. Rungtynės pasibaigdavo apie dešimtą vakaro, o į bendrabučius grįžti privaloma vienuoliktą. Nuo šeštadienio valgykloje būna žymiai ramiau, nes visi mokiniai, negyvenantys bendrabutyje, akivaizdu, čia nevalgo (daugiau maisto!!!). Šeštadieniais kursuoja daug autobusų, pradedant antrą dienos, baigiant dešimtą vakaro. Dažniausiai vežama į Romą: apsipirkti parduotuvėse Walmart ir Riverbend, pavalgyti greito maisto restoranuose, išgerti Starbucks, apsilankyti kino teatre. Kartais pavyksta nuvažiuoti ir į Džordžijos sostinę – Atlantą. Iš pradžių šios ekskursijos labai viliodavo, bet pastaruosius savaitgalius, kai namų ilgesys užsiropščia ant kupros ir įsikabina į plaukus, norisi tiktai miego ir ramybės (nors stengiuosi atsispirti būti viena ilgą laiką – tai tik pagilina liūdesį). Neretai su draugėmis užsisakome picų (šis gurmaniškas patiekalas bus vienas labiausiai pasiilgtų dalykų, kai grįšiu namo; lietuviai turi dar neblogai pasistūmėti picų industrijoje) ir tiesiog kalbamės, taip atsipūsdamos nuo streso – čia jis toks pat kaip ir namie.

Kelis savaitgalius praleidau su šeima, kurios namuose gyvensiu per ilgesnes atostogas. Vieną kartą jau gaminome tinginį, tad lietuviška kultūra dalinuosi aktyviai. Įdomu pamatyti amerikietiškos šeimos gyvenimą ir būti jo dalimi.

Uragano Irmos dienoms atslinkus, mokykla buvo uždaryta kelias dienas, nors mūsų mieste jis ir nebuvo toks siautulingas. Vieną dieną baisiai atšalo, pradėjo lyti ir vėjas vos nenupūtė žingsniuojant pusryčių, bet viskas tuo ir baigėsi. O prieš tai siautęs uraganas atpūtė tik lengvą lietutį (tikiuosi, taip kalbėdama neprišaukiu dar baisesnės gamtos stichijos). Vienas dalykas, kuris mane labai erzina, yra pietiečių meilė oro kondicionieriams. Lauke šiuos du mėnesius buvo karšta, apie trisdešimt laipsnių Celsijaus, o visuose pastatuose – lyg šaldytuve. Šią savaitę prasidėjo vėsesni orai, jau ir lapai dažosi margesnėmis spalvomis (deja, bet medžiai neprilygsta Lietuvai).

Viena iš žymiausių rudenio švenčių čia – Homecoming (sugrįžimas namo). Į mokyklą savaitgaliui suplūdo mokiniai, Darlington baigę dar 1962-aisiais. Šios progos kulminacija – diskoteka šeštadienio vakarą. Buvo smagu praleisti laiką šokant pagal dainas, kurių net nežinojau, o kokia Homecoming tradicija, taip ir neišsiaiškinau.

Štai tokie pirmieji mano įspūdžiai iš už Atlanto. Tikiuosi, skaityti nenusibodo. Ei, dešimtoke, gal kitais metais ir tu norėtum rašyti straipsnius į šią rubriką? Sek šiuos žingsnius:

  1. Apsilankyk ASSIST tinklalapyje;
  2. Atidžiai perskaityk reikalavimus;
  3. Išsigąsk;
  4. NEPASIDUOK ir su šiurpu skaityk visus angliškai parašytus dokumentus;
  5. Išsiųsk savo anketą;
  6. Kaip tikras lietuvis pražingsniuok visus etapus ir pasitik savo amerikietiškus metus! (Jei kils klausimų, parašyk man!)
Komentarai išjungti.